Abrikosas - erškėtinių šeimos slyvų genties augalų rūšis. Toks pat ir šių augalų vaisių pavadinimas. Vaisius - minkštas, sultingas, rausvai geltonu kaulavaisiu.
Abrikosai pradėti auginti Kinijoje prieš 4000 metų. Persai dėl auksinės spalvos juos vadino „saulės kiaušiniais“. Buvo auginami Nabuchodonosaro kabančiuose soduose Babilone. Senovės Romoje laikytas brangiu skanėstu ir iš ten paplito po pietų Europą. Daugiausia abrikosų išauginama Turkijoje, Irane ir Italijoje. Derlius nuimamas gegužės - rugsėjo mėnesiais.
Yra išvesta eilė abrikosų veislių. Abrikosai gali būti nuo apvalios iki ovalios formos, 4-8 centimetrų dyžio. Šio vasiaus išskirtinis požymis – švelni, lyg pūkuota odelė, kuri, priklausomai nuo veislės, gali būti nuo šviesiai geltonos iki ryškiai oranžinės spalvos.
Maistui vartojami vaisiai, sėklos, kurios yra panašios į migdolo sėklas.
Vartojami ne tik švieži vaisiai, bet ir džiovinti ar konservuoti. Jais skaninami įvairūs kepiniai, verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, gaminami eteriniai aliejai, naudojami brendžio ar likerio gamyboje.
Manoma, jog abrikosai mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Yra puikus vitaminų A ir C, beta-karotino šaltinis. Abrikosai iš visų vaisių turi daugiausia kalio, fosforo ir geležies. Europoje abrikosai buvo ilgą laiką laikomi afrodiziakais.

Agurkai – moliūginių šeimos žolinis augalas. Agurkai kilę iš tolimosios Indijos, kur buvo auginami jau keletą tūkstančių metų prieš Kristų.
Agurkuose yra 95-97 proc. vandens, 0,7 proc. baltymų, 2,5 proc. cukraus, taip pat mineralinių druskų, ląstelienos, vitaminų, fermentų, eterinių aliejų.
Visos naudingosios medžiagos yra ištirpusios sultyse, kurias organizmas greitai pasisavina. Agurkams aromatą suteikia eteriniai aliejai. Agurkas – mažiausiai kaloringa daržovė, bet joje yra daug žmogaus organizmui svarbių mineralinių medžiagų ir mikroelementų: vario, cinko, geležies, jodo, mangano, floro. Mūsų organizmui šie elementai yra labai svarbūs, nes geležis, varis ir cinkas dalyvauja kraujo gamyboje, kalis padeda išskirti natrio chloridą ir vandenį, gerina širdies ir raumenų veiklą. Dėl mažo kaloringumo agurkai rekomenduojami valgyti besilaikantiems dietos.
Liaudies medicinoje šviežių agurkų sultis vartoja kaip raminamuosius ir skausmą malšinamuosius vaistus nuo skrandžio ir žarnyno dieglių. Uždėjus ant kaktos žalių agurkų žievelių, sumažėja galvos skausmai. Agurkai efektyviai gydo vidurių užkietėjimą.
Agurkai nuo seno vartojami kosmetikoje, nes balina odą, sutraukia poras, lygina raukšles.
Agurkai valgomi švieži, marinuoti, rauginti, iš jų gaminamos salotos, mišrainės, jie valgomi kaip garnyras prie įvairiausių mėsos, žuvies patiekalų. Net nedidelė agurkų porcija labai pagerina mėsos bei žuvies patiekalų skonį ir pasisavinimą. Maži, 3-5 cm ilgio agurkiukai, vadinami kornišonais, naudojami marinuoti. Kornišonai tinka padažams pagardinti, patiekalams papuošti.

Kaip vaistiniai augalai agurklės lapai Europos medicinos istorijoje figūruoja labai seniai. Nors dabar agurklė parduodama tik kaip vaistažolinis preparatas, anksčiau ji buvo oficialus vaistas Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Venesueloje ir Meksikoje.
Vaistinė agurklė (lot. Borago officinalis) - vienmetė arba dvimetė žolė ilgais, taškuotais, pilkai žaliais lapais, paplitusi Viduriniuose Rytuose ir Viduržemio jūros regione, kur ji iki šiol yra laukinis augalas. Vaistinė agurklė savo skoniu panaši į agurką. Agurklės lapai, išmirkyti acte, valgomi panašiai kaip špinatai. Mėlyni, žvaigždės formos žiedai dažnai naudojami papuošimui. Žiedų ir džiovintų stiebų antpilas vertinamas dėl jo gaivinančio efekto ir dažnai naudojamas paskaninti salotoms, marinavimui.
Lapų ir žiedų arbata - kaip preparatas reumatizmo, bronchito bei peršalimo simptomams palengvinti. Agurklės aliejus yra gaunamas iš augalo sėklų ir yra vienas geriausių gama linoleno rūgšties šaltinių. Šios rūgšties agurklės sėklų aliejuje yra net iki 24%. Gama linoleno rūgšties kiekiu agurklė gerokai lenkia juodųjų serbentų, kuris turi iki 15% GLR ir nakvišų, kuris turi iki 8% GLR aliejus. Kai kurie tyrimai rodo, kad šis aliejus yra efektyvus reumatizmo atvejais.
Maistui vartojami jauni lapai, kvepiantys agurkais, kuriose daug vitamino C, karotino. Vaistinės agurklės žali lapai ir stiebai yra malonaus, agurkus primenančio skonio. Populiarus kaip prieskonis daržovių sriuboms, grybų patiekalams, priedas į salotas, šaltibarščius, dietinius valgius, kaip agurkų pakaitalas.

Cidonijos yra obelų, kriaušių ir svarainių giminaitės. Nei kriaušės, nei obelys, nei svarainiai, tačiau giminingos visiems minėtiesiems augalams. Natūraliai auga Persijos šiaurinėje dalyje, Kaspijos jūros pakrantėse, Šiaurės Graikijoje, Kipre, Kaukaze, Kryme. Auginamos ir Ukrainoje, Moldovoje, Turkmėnijoje. Vasiai yra malonaus aromato. Minkštimas dažniausiai labai kietas. Dėl to cidonijų vaisiai dažniausiai valgomi ne švieži, o perdirbti. Jų gaminiai pasižymi subtiliu skoniu ir nepakartojamu aromatu. Populiariausi - uogienės, džemai, sirupai, kompotai ir vynai. Vaisiuose gausu rauginių medžiagų, pektinų, citrinų ir obuolių rūgščių, cukrų (daugiausia fruktozės), geležies, vario, C vitamino.

(lot. Alpinia Galanga). Auginama Kinijoje, Japonijoje, Indijoje, Antilų salose. Sudėtyje yra eterinių aliejų ir aštrios deginančios medžiagos.
Skonis ir kvapas aštriai kartus, primena imbierą.
Prieskoniams naudojama malta alpinija, ypač indų, tailando, indonezijos virtuvėse ryžių, mėsos ir žuvies patiekalams gardinti. Kinai skanina ja saldžius patiekalus. Jautiena skaninama alpinija įgyja malonų skonį, taip pat tinka guliašams, daržovių patiekalams, padažams ruošti, grybams. Naudojama skarandžio likerių bei acto gamybai.
Liaudies medicinoje plačiai naudojama gydant skrandžio - žarnyno susirgimus, apetito netekimą, skrandžio sulčių nebuvimą.

Ananasas — bromelinių šeimos neaukštas daugiametis žolinis augalas. Jo standūs dantyti beveik 80 cm ilgio lapai susitelkę skrotelėmis. Ananasas savaime auga Brazilijoje. Iš ten jį atvežė į kitas šalis. Pirmiausia XVI a. pradžioje jį atvežė į Ispaniją. Dabar kultūriniai ananasai auginami daugelyje tropinio klimato šalių, rečiau subtropikuose ir šiltnamiuose (vidutinių platumų rajonuose). Vidinėje sudėtinio vaisiaus dalyje yrą 11—15% cukraus, mažiau kaip 1% citrinos ir kitų organinių rūgščių, vitamino C (40 mg%), kalio druskų (321 mg%) ir vario (8,3 mg 1 kg valgomosios dalies). Ananasas turi ir alkaloidų. Vaisiai paprastai valgomi švieži, iš ananasų daug daroma konservų ir sulčių. Sultys naudojamos vynams, punšams, likeriams gaminti. Į mūsų šalį atvežami ir švieži, ir konservuoti ananasai. Plačiai vartojamos ananasų sultys, kuriose be nurodytų medžiagų, yra bromelino — virškinimą gerinančio fermentų mišinio. Be to, bromelinas mažina uždegimą, neleidžia susidaryti vandenėms. Ananasų sultys dažnai rekomenduojamos, sergant skrandžio ir žarnų sutrikimais ir kepenų ligomis. Ananasai naudingi, sergant širdies ir kraujagyslių sistemos, inkstų ligomis ir mažakraujyste. Ananasų sultys vartojamos nuo skorbuto.

Pirmosios patikimos žinios apie apelsiną siekia 2200 m. pr. m. e. Tais senais laikais jis jau buvo auginamas Pietų Kinijoje. Matyt, iš čia apelsinas pateko į Indiją, o po to arabai jį atsivežė į Egiptą ir Siriją. Europoje apelsinai atsirado tik XV a., matyt, jiems paplisti padėjo kryžiuočių žygiai. Saldūs apelsino vaisiai rado daug entuziastingų gerbėjų Europos šalyse. Italijos, Prancūzijos, Olandijos gyventojai ėmė juos auginti specialiose uždarose stiklinėse patalpose — oranžerijose, pavadintose taip todėl, kad apelsinai šiose šalyse buvo vadinami "oranžais" (iškreiptas arabiškas kitos apelsinų rūšies pavadinimas).
Apelsinas priklauso rūtinių šeimai. Tai visžalis medis, jo vainikas rutuliškas, lapai odiški, kiaušiniški, žiedai balti, kvapus. Vaisiai rutuliški, su standžia oranžine luobele ir saldžiu, šiek tiek rūgštoku minkštimu. Vaisių minkštimas labai skanus, jis valgomas žalias. Iš apelsinų daromi džemai, cukatai, jais arkonditerijos gaminiai. Apelsinų eterinis aliejus gaminamas iš luobelės, jo dedama į vaisinius gėrimus ir degtinę, pieno pramonės ir parfumerijos gaminius. Ypač paplitusios apelsinų sultys — vienos mėgiamiausių ir vertingiausių vaisių sulčių. Jos, kaip ir švieži vaisiai, turi cukraus (beveik 7%), organinių rūgščių (citrinos ir kt.), pektininių medžiagų, daug druskų, dažinių medžiagų, fitoncidų ir vitaminų C, B1 ir B2, provitamino A.
Dėl tokio vitaminų komplekso apelsinai ir jų sultys yra efektyvus vaistas nuo hipovitaminozių ir avitaminozių ir tinka jų profilaktikai. Apelsinai turi stiprių fitoncidų, užmušančių kai kurias ligas sukeliančius mikrobus, todėl jų sultimis kartais galima gydyti infekuotas žaizdas ir opas. Be to, jos gerai malšina troškulį karščiuojant. Daugiausia apelsinai vertinami dėl jų dietinių savybių. Saldžiarūgštis minkštimas, šviežios ar konservuotos sultys sužadina apetitą ir gerina virškinimą. Žmonėms, kuriems nuolat užkietėję viduriai, rekomenduojama apelsinus valgyti ar gerti sultis rytą nevalgius ir vakare prieš miegą. Apelsinų negalima valgyti, kai sergama skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, gastritais su padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu ir paūmėjus žarnyno uždegimui. Kadangi apelsinuose yra daug kalio, askorbininės rūgšties ir kitų vitaminų, juos naudinga valgyti, sergant hipertonine liga, ateroskleroze, kepenų ligomis, nutukimu, podagra.

Arbūzas – moliūginių šeimos augalų gentis. Rusiškas pavadinimas kilo iš persų kalbos žodžio charbiuza, reiškiančio melioną arba didelį agurką.
Vienmetis augalas 2-3 ir daugiau metrų ilgio šlaužiančiu, išsišakojusiu stiebu. Vaisius – labai didelė, rutuliška netikra uoga, lygiu paviršiumi. Vaisiaus žievė 0,5-1,5 cm storio, minkštimas rožinis arba raudonas, labai sultingas, saldus. Kai kurių rūšių minkštimas baltas arba balsvai geltonas.
Arbūzas yra kilęs iš Pietų Afrikos. Kalachario pusdykumėje iki šiol auga savaime.
Žydai ir arabai augino arbūzą dar 1500 m. pr. m. e. Vakarų Europoje jis atsirado tik XI-XII a. kryžiuočių riterių dėka.
Auginamas pietiniuose šalies rajonuose, nors dabar yra įvairių arbūzų veislių, pritaikytų auginti karštame Azijos klimate, pietiniuose ir pietrytiniuose Europos dalies regionuose, Tolimuosiuose Rytuose.
Arbūzo sudėtyje yra labai daug vandens, todėl labai gerai malšina troškulį. Arbūzai vartojami švieži, virti, marinuoti.
Kaip vaistinis augalas vartojamas dietinės mitybos komponentu, sergant ateroskleroze, inkstų ligomis, gali būti vartojamas inkstų, tulžies bei šlapimtakio akmenligės profilaktikai, ypač jeigu karštas klimatas, vartojant sulfanilamidus. Folinė rūgštis ir vitaminas C neleidžia vystytis sklerozei. Arbūzas vartojamas nuo mažakraujystės, kaip organizmą stiprinanti, apetitą gerinanti priemonė.

Artišokas – daugiametis augalas, priklauso graižažiedžių šeimai. Daugelis artišoką lygina su dagiu: tokie patys dideli plunksniški lapai ir stambios kvapnios mėlynos žiedynų galvutės. Jos valgomos ir daugelio laikomos delikatesu.
Neprasiskleidę artišoko žiedai verdami prieskoniais pagardintame vandenyje apie pusvalandį, kol, truktelėjus pirštais, žiedlapiai lengvai atšoka. Tada jie laupomi vienas po kito ir skanaujami, kol lieka pūkuota šerdis. Ji taip pat valgoma, tik prieš tai nuskutama peiliu.
Daugelis gurmanų teigia, kad virto artišoko valgymas pirštais yra savotiškas ritualas: daržovė tarsi pamažu nurengiama, apnuoginama, nuo šerdies plėšant vieną lapelį po kito.
Ši daržovė pradėta auginti dar Antikos laikais, vakarų ir centrinėse Viduržemio jūros šalyse. Tuomet būdavo valgomi tik jauni artišokų lapai ir niekas nežinojo apie ypatingas pumpurų skonines savybes. Tik 1400 metais Italijoje gurmanai pradėjo smaguriauti artišokų pumpurais. Šiais laikais artišokai masiškai auginami Kalifornijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Čilėje, Argentinoje, Viduržemio jūros ir kitose švelnaus, drėgno klimato bei derlingo dirvožemio šalyse.
Riešutais kvepiantys artišokai yra nekaloringi, juose gausu C, A ir B grupės vitaminų, geležies, kalio. Apvalkalėlių išorinių lapelių ir galvučių pagrinduose yra kvapiųjų medžiagų, teikiančių artišokui malonų kvapą, gerinantį apetitą. Artišokas ypač naudingas pagyvenusiems žmonėms ir sergantiems ateroskleroze.

Avietė — nedidelis erškėtinių šeimos krūmas. Avietę pirmieji aprašė senovės graikų rašytojai. Graikai ir romėnai miškuose renkamas avietes ne tik valgė, bet ir jomis gydėsi nuo kai kurių ligų. Po ilgo laukinės avietės kultūrinimo buvo sukurtos jų kultūrinės veislės. Vakarų Europoje jos atsirado XVIa. Švelnios ir sultingos avietės uogos vertinamos dėl malonaus aromato ir savotiško saldžiarūgščio skonio.
Iš uogų gaminami kompotai, kisieliai, uogienės, džemas, želė, marmeladas, saldainių įdaras, sultys, sirupas, gira, užpiltinės! Vaistams skirtos uogos džiovinamos. Šviežios uogos gerai malšina troškulį ir gerina virškinimą. Senojoje Rusijoje rytais buvo geriamas aviečių bei spanguolių nuoviras. Avietės dažnai vartojamos dietinei, ypač vaikų, mitybai. Nuo seno žinoma, kad avietės skatina prakaitavimą ir mažina temperatūrą. Šį poveikį sukelia uogose esanti salicilo rūgštis. Džiovintų uogų arbata — puikus vaistas nuo peršalimų. Liaudies medicina uogas vartoja virškinimui gerinti, nuo skorbuto, mažakraujystės, skrandžio skausmų.

Avokadas – galingas, iki 20 m aukščio užaugantis medis. Tarp stambių, tamsiai žalių apie 20 cm ilgio lapų vos ne visus metus galima surasti iki kilogramo (vidutiniškai 0,3-0,6 kg) sveriančių kriaušės formos minkštų vaisių – kaulavaisių. Jų per metus subrendęs augalas  gali užauginti 150-200 kg. Lygi ar kiek gruoblėta plona vaisių dengianti odelė esti šviesiai ar tamsiai žalia, ruda ar net raudona. Gelsvai žalsvame minkštime slepiasi maždaug graikinio riešuto dydžio apvalus nevalgomas branduolys.
Dėl unikalios vaisių sudėties avokadą šiuo metu augina daugelis šalių: Ispanija, Graikija, Viduržemio jūros pakrančių valstybės, Izraelis, Afrikos tropikų šalys, Peru, Brazilija, Kalifornija ir kt. Išvesta per 600 veislių, besiskiriančių tiek vaisių forma, tiek odelės spalva, tiek ir skoniu bei minkštimo konsistencija. 
Avokadas – malonaus skonio ir aromato vaisius. Tai aukščiausios kokybės baltymų, geriausių riebalų ir maistingiausių angliavandenių šaltinis. Jo minkštime susikaupia 15-35% riebalų (labai kokybiškų aliejų). Tai idealus maistas visiems, nevalgantiems gyvulinės kilmės riebalų. Minkštime yra 1,5–2,1% gerai įsisavinamų baltymų, mineralinių medžiagų, ypač vario (jis būtinas raudonųjų kraujo kūnelių gamybai), vitaminų C, E, D, K, B1, B2, B6, biotino, karotino. Vaisiuose yra ir lecitino, teigiamai veikiančio nervų sistemą, taip pat ir angliavandenio manoheptuliozės, kuris sugeba tirpinti riebalų perteklių ir mažina cukraus kiekį kraujyje. Tai labai svarbu visiems, sergantiems diabetu ar turintiems viršsvorio, nes jiems reikia riboti angliavandenių kiekį maiste.
Dažniausiai avokadai valgomi švieži. Avokadai puikiai tinka salotoms ir šaltiems patiekalams. Avokadų minkštimas labai dera su žuvimis ar krabais. Jų galima pridėti gaminant šaltas sriubas, padažus ar majonezus.

Baklažanas – vienmetis bulvinių šeimos kiauliauogių genties augalas.
Vaisiai valgomi, dideli, rutulio, ovalo, cilindro ar kriaušės formų, prinoksta skirtingu laiku, sveria nuo 40 iki 100 g, dažniausiai sodrios violetinės spalvos. Kai kurių veislių vaisiai būna geltonos, rudos, žalios spalvos.
Augalo tėvynė – tropiniai Indijos rajonai. Iš čia prieš 2500 metų pateko į Kiniją, o XVI a. atvežtas į Europą, kur laikytas dekoratyviniu augalu.
Europos tautos - senovės graikai ir romėnai - taip pat žinojo baklažanus, tačiau egzistavo prietaras, kad baklažanai gali privesti prie beprotystės, jie buvo vadinami "beprotybės obuoliais". Šis visiškai nepagrįstas prietaras gana ilgam laikui sustabdė baklažanų paplitimą Europoje. Anglų sodininkai augindavo baklažanus tik dėl gražios formos ir spalvos vaisių, dėl savo formos jie buvo pavadinti "kiaušinio augalu" (egg plant). Tačiau tik atradus Pietų Ameriką, kurioje indėnai taip pat augino baklažanus, europiečiai sužinojo apie šią daržovę, pradėjo ją auginti maistui.Indėnai baklažanus vadindavo "badidžan", tikriausiai iš čia kilo rusiškas ir lietuviškas pavadinimas "baklažanas". 1870 m. baklažanas buvo pripažintas daržove. Dabar daug jų auginama Ispanijoje, Prancūzijoje, Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje.
Visos mineralinės medžiagos yra odelėje, todėl baklažanų nereikia lupti.
Žali baklažanai maistui netinkami. Nesunokusiuose yra nuodingos medžiagos solanino. Tačiau kepti, taip pat ir ant grotelių, troškinti, virti, įdaryti, troškiniuose ar apkepuose vieni ar su kitomis daržovėmis – pomidorais, paprika, svogūnais ir pan. – jie tinka įvairiausiems patiekalams. Minkštimas dera praktiškai su viskuo. Apkepą iš baklažanų ir maltos mėsos – musaką – nacionaliniu patiekalu laiko graikai ir turkai, pietų prancūzai be baklažanų neįsivaizduoja tradicinio troškinio ratatujos. Italai mėgsta gruzdintus baklažanus, su pomidorų padažu ir sūriu. Gerai žinoma iš rytų virtuvės mus pasiekusi baklažanų „ikrai“ - tyrė iš keptų baklažanų, gausiai pagardinta prieskoniais, valgoma kaip pagardas prie mėsos ar žuvies arba aptepas ant duonos.
Baklažanai padeda aterosklerozės gydymui ir profilaktikai, nes šalina iš organizmo cholesteriną, mažina jo kiekį kraujyje bei kraujagyslių sienelėse.
Dėl didelio kalio kiekio vertinami dietinėje mityboje. Kalis stiprina širdies darbą, padeda greičiau iš organizmo pašalinti skysčius. Rekomenduojama pagyvenusiems žmonėms, taip pat sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, ypač kai atsiranda pabrinkimų, nusilpus širdies darbui.

Bananas — bananinių šeimos daugiametis žolinis augalas. Jo stiebas trumpas, iš šakų auga rudomis dėmėmis padengti stambūs 2 m ir ilgesni lapai. Kekėmis susitelkusių ilgų tribriaunių gelsvų vaisių minkštimas yra baltai kreminis, miltingas, skanus.
Bananas — vienas pirmųjų žmogaus sukultūrintų augalų. Manoma, kad visos valgomojo banano rūšys kilusios iš Pietryčių Azijos smailiojo banano. Iš čia senaisiais laikais bananas pateko į Afriką, Pietų ir Centrinę Ameriką, kur nuo neatmenamų laikų auginama daug jo veislių. Daugelio šalių gyventojams bananai yra svarbiausias maistas, pakeičiantis duoną, bulves, mėsą ir kitus produktus. Jie vartojami žali ir perdirbti. Iš vaisių minkštimo daromi miltai, džemas, kavos pakaitalas. Švieži ir džiovinti lapai vartojami vietoje lėkščių, vyniojamojo popieriaus.
Bananai — labai geras dietinis valgis. Juose be cukraus (apie 25%) ir krakmolo, yra obuolių rūgšties ir fermentų, skatinančių angliavandenių pasisavinimą. Be to, vaisių minkštime yra ląstelienos ir pektininių medžiagų, gerinančių virškinimą. Bananas turi daug kalio druskų, jos padeda iš organizmo šalinti skysčius, tai labai svarbu, gydant vandenę. Vaisiuose yra šiek tiek vitamino C, B, B2, PP ir provitamino A. Bananus galima duoti iškrovos dieną ateroskleroze ir hipertonija sergantiems ligoniams, jei jie negali badauti., Nutukus ir sergant cukralige, sunokusių bananų reikia vartoti mažiau. Nesumokę bananai — geras valgis sergantiems diabetu.

Šis vienmetis notrelinių šeimos augalas kilęs iš Pietų Azijos. Pas mus atkeliavo iš Indijos.Ten jis buvo šventas augalas, kuris nebuvo valgomas. Romėnai baziliką naudojo maistui gardinti, vaistams ir kaip dekoratyvinį augalą. Aleksandras didysis šį prieskonį atvežė į Artimuosius Rytus ir Graikiją. Šioje šalyje, kaip manoma, jam ir buvo suteiktas toks pavadinimas, kilęs nuo graikiško žodžio “bazilikos” – “karalius”. Graikijoje jis taip pat nevalgomas, nes ten jis reiškia laimę ir dažnai sodinamas darželiuose prie namų. Vėliau baziliką imta auginti ir Viduržemio jūros baseino šalyse bei Europoje. Dabar auginamas Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Pietų bei Centrinėje Amerikoje.
Ovalios formos ir sodriai žalios spalvos baziliko lapai net antikos laikais buvo žinomi kaip virškinimo veiklą gerinanti priemonė. Viduramžiais dovanota baziliko puokštelė reiškė kvietimą žaisti meilės žaidimus ar bent jau koketuoti. Bazilikas raminamai veikia nervų sistemą, skatina apetitą ir padeda gydyti skrandžio negalavimus. Anksčiau žmonės baziliką vartojo liūdesiui gydyti. Jų yra įvairių rūšių, vienų kvapas primena muskato riešuto kvapą, kitų – gvazdikėlius ar lauro lapus.
Tai puikus sriubų, žuvies patiekalų, sūrių prieskonis, tinka dėti į kiaušinių, vištienos salotas, galima skaninti varškę. Bazilikas ypatingai gerai dera su pomidorais. Bazilikai puikiai tinka įvairioms gaivoms, kokteiliams, vaisių sultims, actui ar aliejui aromatizuoti. Bazilikus galima naudoti žalius ir džiovintus ir skirtingai nuo kitų prieskoninių augalų, jie išlieka kvapūs. Galima paruošti ir prieskoninių žolių mišinių su bazilikais. Kadangi bazilikas supjaustytas greitai pajuosta, pjaustyti reikėtų tik prieš patiekiant patiekalą. Verdamas bazilikas praranda aromatą, todėl į sriubas, padažus ir baziliką dėti reikėtų tik pabaigoje.
Yra keletas baziliko rūšių – cinamono bazilikas, citrininis bazilikas, Tailando bazilikas ir kitos.
Žaliasis bazilikas yra pats aromatingiausias. Raudonasis turi kiek silpnesnį skonį. Žydrasis bazilikas –vienmetis augalas, lygiais, širdeles primenančiais lapeliais. Kvepia salsvai, tačiau aštrokai, šiek tiek primena prieskoninius gvazdikėlius. Patiekalams gardinti labiausiai tinka švieži žydrojo baziliko lapeliai, sutrinti rankomis.
Bazilikas ne tik suteikia patiekalams pikantišką skonį, bet ir skatina virškinimą, žadina apetitą, stiprina imunitetą. Liaudies medicinoje bazilikais gydomas kosulys, karštligė, vartojamas kaip minkštinantis ir dezinfekuojantis vaistas.

Braškė – erškėtinių šeimos daugiametis žolinis augalas, priklausantis žemuogių ir braškių genčiai.
Braškės – vienos pirmųjų pavasario uogų. Jos yra kvapnios, skanios, maistingos, gražios, jas valgyti mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji, apie jas dainuojamos dainos, Amerikoje rengiami braškių festivaliai, Belgijoje yra braškių muziejus.
Dėl savo raudonos spalvos ir širdelės formos braškė buvo laikoma meilės deivės Veneros simboliu. Legenda sako, kad jeigu braškę perplėšus pusiau ir pasidalinus su priešingos lyties atstovu, galima vienas kitą įsimylėti. Prancūzijoje šaltą braškių sriubą tiekdavo jaunavedžiams – buvo manoma, kad braškės skatina lytinę funkciją.
Vienoje vidutinio didumo braškėje yra apie 200 sėklų. Braškė – vienintelis vaisius, kurio sėklos yra išorėje.
Iš tikrųjų braškes valgyti sveika. Tyrimais nustatyta, kad braškės dėl didelio jose esančio flavonoidų kiekio pasižymi stipriu antioksidantiniu poveikiu, apsaugo nuo trombų susidarymo, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Kuo ryškesnė braškių spalva, tuo stipresnės jų gydomosios savybės (spalva rodo flavonoidų kiekį uogose). Braškės yra puikus antidepresantas.
5 vidutinio dydžio braškės turi: apie 18 kalorijų, apie 80 mg vitamino C, 20 mg kalcio, jose yra geležies, kalio, A ir B grupės vitaminų. Braškėse vitamino E daugiau negu vyšniose, trešnėse, raudonuose serbentuose, bananuose.
Su braškėmis kepami pyragai, verdamos sriubos, uogienės, džemai, ruošiami įvairiausi desertai, jomis gardinamos įvairiausios salotos, mėsos ir žuvies patiekalai, jos tinka marinatams ruošti.

Brokoliai pavadinimas "broccoli" kilo iš italų kalbos žodžio "brocco", kuris reiškia stipri ranka ar šaka. Tai itin vertinga žalioji daržovė, kuri egzistuoja daugiau nei 2000 metų. Valgoma šviežia ir šaldyta. Manoma, kad brokoliais mėgavosi dar senovės romėnai.  Brokoliai pasirodė Europoje XVI amžiuje, kuomet Prancūzijos karalienė Katerina de Medici ištekėjo už Henrio II ir atsivežė Italijos virėjus į Prancūziją. XVIII amžiuje savo daržuose ją pradėjo auginti anglai ir gerėdamiesi vadino švelniai: gelsvai žydinčiu žiediniu kopūstu. Tačiau brokoliai vertingiausi, kol nepražydę, tad skinami ir gaminami vos sukrovę putlų žiedyną. Praėjo daug laiko, kol brokoliai tapo iš tiesų populiaria daržove. Dabar brokolių yra suvalgoma 98% daugiau nei prieš dvidešimt metų.
Brokoliai yra svarbi daržovė kai kurių vėžinių susirgimų, diabeto, širdies ligų, osteoparozės ir aukšto kraujo spaudimo prevencijai. Tuo tikslu ši daržovė turi būti įtraukta į kasdieninį mūsų mitybos racioną. Ši kopūstinė daržovė, biochemine sudėtimi ir maistinėmis savybėmis pralenkia kitas kopūstų rūšis. Juose vitamino C susikaupia dvigubai, o karotino beveik 50 kartų daugiau negu žiediniuose kopūstuose. 100 g brokolio turi mums per dieną reikiamo sunaudoti vitamino C kiekį. Brokoliuose gausu vitamino D, kalio, magnio ir geležies kiekiu brokoliai aplenkia visus kitus kopūstus.
Taip pat brokoliai yra laikomi jauninančia priemone, pristabdančia aterosklerozės vystymąsi. Be to, brokoliai yra lengvai virškinami, nes turi mažai ląstelienos, todėl tinka ir sergantiems skrandžio bei žarnyno ligomis. Vienas brokolių krūmelis gali 3-4 savaites išmaitinti vieną žmogų, nes nuskynus vieną žiedyną, išaugina dar 5-6.

Bulvės nuo seniausių laikų buvo svarbiausias Andų gyventojų maisto produktas. Vietiniai indėnai daugiau kaip prieš 2000 metų gamino iš jos čuną. Supjaustytus gumbus palikdavo nakčiai lauke neuždengtus, o iš ryto minkydavo kojomis. Po to bulves džiovindavo saulėje. Kartodami šį procesą keletą kartų, gaudavo ilgam laikui tinkamas džiovintas bulves.
1570 m. ispanai pirmą kartą iš Meksikos į savo tėvynę atvežė bulvių gumbų, kuriuos augino Pietų Amerikos aborigenai. Tačiau Europos gyventojai ilgai nieko nežinojo apie tuos užjūrio valgomuosius gumbus. Dar 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, patiekdavo tik Paryžiuje karaliaus stalui. Skanūs miltingi gumbai iš pradžių buvo vadinami triufeliais (pranc. truffe). Dabartinis augalo pavadinimas atsirado Prancūzijoje, vėliau jį perėmė Europos pietryčių ir rytų šalys. Bulvės ilgai nesusilaukė valstiečių pripažinimo. Jėga ir gudrumu reikėjo priversti auginti šį vertingą augalą. Rusijoje bulvės pirmą kartą pasirodė Petro I laikais: caras parsisiųsdino jų iš Roterdamo ir liepė išsiuntinėti po visas gubernijas. Tačiau jas auginti pradėta tik Jekaterinos II laikais. 1765 m. į Rusiją iš Vokietijos atkeliavo 58 statinaitės bulvių. Tais pačiais metais po visas gubernijas buvo išsiuntinėta speciali „žemės obuolių" auginimo ir vartojimo instrukcija. Tačiau įdiegti bulves į valstiečių buitį buvo ne lengviau negu Vakaruose. Iš pradžių jie bulves vadino „velnio obuoliu" ir laikė didele nuodėme jas valgyti. Bet ilgainiui gyventojų nusistatymas pasikeitė ir jos tapo labai populiarios.
Bulvės — bulvinių šeimos žoliniai, gumbus auginantys augalai. Dabar žinoma daugiau kaip 1000 bulvių veislių. Bulvių gumbuose yra apie 25% sausųjų medžiagų, iš kurių 80—85% sudaro krakmolas. Be to, jose yra šiek tiek proteino, riebalų, ląstelienos, citrinos, obuolių ir rūgštynių rūgšties, kalio, fosforo ir kitų medžiagų. Iš gumbų galima pagaminti daugiau kaip 200 įvairių produktų, etilo spirito, fotojuostelių, klijinių medžiagų, plastmasių, acetono, pieno rūgšties ir kt. Bulvėmis šeriami gyvuliai. Tačiau svarbiausia bulvių paskirtis — maistui. Iš nuskustų bulvių gumbų gaminami įvairiausi labai maistingi patiekalai. Bulvės ne tik kaloringas maistas, bet ir būtinų organinių ir mineralinių druskų, fermentų, vitaminų šaltinis. Gumbuose yra vitaminų C, B1, B2, B6, PP, vitamino U, folinės rūgšties ir provitamino. A (karotino). Bulvės, kaip vitaminų šaltinis, vertinamos dėl vitamino C.

Burokėliai - vienos populiariausių mūsų vartojamų daržovių. Šių daržovių maistinė ir gydomoji galia buvo pripažinta dar Romos imperijos laikais. Raudonieji burokėliai kilę iš laukinio buroko, kuris ir dabar dar auga Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos jūros pakraščiuose, taip pat Indijoje ir Kinijoje.
Viduramžiais burokėliai plačiai paplito. Burokėlių lapkočiai tvirti, statmeni, lapai dideli, vešlūs, žali su raudonomis gyslomis, šakniavaisiai apvalūs, tamsiai raudoni. Maistui vartojami šakniavaisiai, taip pat švieži lapkočiai ir lapai.
Burokėliuose yra beveik visų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų: fosforo, kalio, kalcio, magnio, geležies, gausu mikroelementų ir vitaminų. Juose yra betaino ir folinės rūgšties, kurie mažina cholesterino kiekį kraujyje, gerina medžiagų apykaitą. Bene daugiausiai iš visų daržovių turėdami jodo, burokėliai tinka sergantiems skydliaukės ligomis. Šviežių burokėlių sultis patariama gerti organizmo stiprinimui. Burokėlius galima vartoti kaip dietinį produktą, sergant kepenų ligomis. Virti burokėliai tinka sergantiems hipertonija, nes magnis mažina padidėjusį arterinį kraujospūdį, ramina nervų sistemą. Liaudies medicinoje nuo padidėjusio kraujospūdžio ir kaip raminantis vaistas geriamos burokėlių sultys, sumaišytos pusiau su medumi.
Nuplauti sveiki burokėliai užpilami šaltu vandeniu ir verdami, kol pusiau suminkštėja. Tuomet atvėsinami po šalto vandens srove. Graži, raudona spalva išlieka, kai verdant parūgštinama bet kokia valgomąja rūgštimi arba įdedama rūgščių obuolių, svarainių, kaukazinių slyvaičių, spanguolių arba jų sulčių. Iš virtų burokėlių gaminami įvairiausi patiekalai: barščiai, šaltibarščiai, mišrainės, užkandžiai. Burokėliai puikiai dera su visomis daržovėmis, sūriu, džiovintais vaisiais, riešutais, česnakais, varške, ryžiais. Iš sunokusių ir sultingų burokėlių galima pagaminti gražią želę, panaudoti ruošiant žuvį drebučiuose. Burokėliai rauginami, marinuojami, konservuojami su obuolių, svarainių, juodųjų serbentų sultimis.

Cikorijos – tai salotų rūšis, pasižyminti maistingumu ir karstelėjusiu skoniu. Mažos ovalios gūželės auginamos visiškoje tamsoje, kad išliktų kuo baltesnės. Kuo žalesni cikorijų lapai, tuo jos kartesnės, todėl rinkitės pačias balčiausias. Raudonosios cikorijos yra švelnesnio skonio, jų gūželės mažesnės.
Lietuvoje auginama salotinė cikorija dėl sultingų ir kartoką prieskonį turinčių lapų ne itin mėgstama šeimininkių. Tačiau kartumą šiai daržovei suteikiantis glikozidas turi dietinių ir net gydomųjų savybių.
Cikorija dažniausiai vartojama kaip vaistažolė. Iš džiovintų jos šaknų gaminamos gydomosios arbatos, nuovirai, kurie skatina virškinimą, gerina apetitą. Tačiau išradingos šeimininkės šį augalą naudoja ir gamindamos įvairius netradicinius patiekalus, salotas. Labai dažnai cikorijos lapais puošiami karštieji patiekalai, ant jų dedami šalti užkandžiai. Švelnūs išgaubti cikorijų lapeliai gali būti įdaromi, troškinami, verdami, pjaustomi į salotas ir užpilus.
Kadangi cikorija turi kartoką prieskonį, ruošiant iš jos patiekalus labai svarbu parinkti tinkamą padažą - geriausiai tinka garstyčių, aliejaus ar citrinos sulčių, kurie panaikina lapuose esantį kartumą.

Citrinžolė (Cymbopogon) priklauso miglinių (Poaceae) arba varpinių (Gramineae) šeimai. Gentyje yra apie 56 rūšys. Tai tvirtos visžalės daugiametės žolės, augančios kupstais. Aptinkamos Afrikos, Azijos, Amerikos subtropikuose ir atogrąžose, dažniausiai savanų pievose.
Tikroji citrinžolė (C. citratus) – viena populiariausių rūšių. Angliškai vadinama lemon grass, vokiškai Zitronengras. Dabar auginama visame pasaulyje, atogrąžų srityse.
Komerciniais tikslais augalas auginamas Pietvakarių Azijoje, Indijoje, Afrikoje, Brazilijoje, Gvatemaloje, Amerikoje. Ne be reikalo šis augalas vadinamas citrinos žole. Jo, kaip ir citrusinių vaisių, eterinių aliejų sudėtyje yra aldehido citralio. Stiebai paprastai neturi kokio nors išskirtinio kvapo. Tik tuomet, kai juos perpjauni ar padaužai mediniu kočėliuku, pasklinda švelnus, gaivus citrinos aromatas.
Vaistinės, kosmetinės, aromaterapinės citrinžolės savybės buvo žinomos jau senovės egiptiečiams, graikams ir romėnams. Labiausiai vertinami aldehidas citralis ir alkoholis citronelolis. Abu turi raminamųjų savybių. Augalas taip pat turtingas vitamino A, turi antiseptinių savybių.
Liaudies medicinos žinovai citrinžolės arbatą pataria gerti tada, kai sutrikęs virškinimas, kai norima atsikratyti įtampos. Ji atpalaiduoja skrandžio ir žarnų raumenis, mažina spazmų keliamą skausmą, padeda pasišalinti susikaupusioms dujoms.
Karibų regiono šalyse citrinžolės arbata geriama, kai norima numušti karštį, ypač tinka persišaldžius. Jai imama tiek šviežia, tiek džiovinta žaliava. Sergant artritu, skausmą sumažins karšti žolės kompresai arba atskiestas kvapusis aliejus, kuris įtrinamas į kūną. Indijoje iš lapų gaminama pasta, kuria tepama trichofilijos (odos liga) grybelių pažeisti ploteliai.
Citrinžolė mėgiama Rytų Azijos kraštų virėjų. Šviežios žolės į patiekalus dedama Pietryčių Azijos šalyse ir Šri Lankoje, Tailande – į įvairias kario pastas. Kaip prieskoninis augalas, ji populiari Tailande, Vietname, Kambodžoje ir Indonezijos salose.
Citrinžole paskaninami ir aromatizuojami troškiniai, vištienos, kiaulienos, jautienos valgiai, sriubos, žuvis ir vėžiagyviai, marinatai, salotos. Jos tinka dėti į konservus. Puikiai dera su kokoso pienu, ypač gaminant vištienos, žuvies ar kitų jūros gėrybių valgius.
Pietų Amerikoje geriama citrinžolės lapų arbata, kuri gaivina, tonizuoja.
Šviežio augalo, pašalinus šaknis, išorinius lapus, vartojama apatinė balta stiebo dalis (apie 10 cm). Paruoštą stiebo dalį į patiekalą galima dėti supjaustytą smulkiais griežinėliais arba nepjaustytą. Antruoju atveju ją reikia truputį padaužyti mediniu kočėliuku, kad sustiprėtų aromatas, o prieš patiekiant valgį į stalą – išimti. Vartojama ir smulkiai džiovinta, malta citrinžolė, jos drožlės. Pastarąsias patariama nors pusvalandį pamirkyti vandenyje ir tik tada dėti į maistą. Citrinžolės lapą įmeskite į sultinį (ypač vištienos ir kalakutienos). Jis bus ne tik skanesnis, bet ir skaidresnis.

Citrina - citrinmedžio vaisius. Citrinmedis — rūtinių šeimos nedidelis visžalis medis dygliuotomis šakomis ir purpuriniais jaunais ūgliais. Vaisius kiaušiniškos formos su geltona luobele, minkštimas rūgštus, sultingas, padalintas į 8—10 skilčių. Yra daugybė citrinmedžio formų, kurios skiriasi lapais, vaisiais ir kitais požymiais. Citrinmedis kilęs iš Pietryčių Azijos, ten jis savaime auga kalnuose. Iš čia citrinmedis pateko į Mesopotamiją. X m. e. a., arabai jį atgabeno į Palestiną, iš ten kryžiuočiai jį atvežė į Italiją. Specifinį kvapą citrinmedžiui suteikia eterinis aliejus, esantis šakelėse, lapuose ir vaisių luobelėje. Citrinos minkštime yra daug (5—8%) citrinos ir obuolių rūgščių, pektininių medžiagų, kalio, fitoncidų, C, B, grupės, P vitaminų ir karotino. Citrinos sultyse rasta kumarino izopimpinelino, o luobelėje flavoninių glikozidų, kumarinų, gama sitosterolio. Citrinų dedama į konditerijos gaminius ir nealkoholinius gėrimus, likerius bei degtinę, parfumerijos gaminius. Dėl rūgštaus skonio ir malonaus kvapo citrina tinka įvairiausiems valgiams paskaninti. Pvz., supjaustyta skiltelėmis citrina duodama prie arbatos, kavos, konjako, tinka prie mėsos, žuvies ir kai kurių kiaušinių patiekalų. Citrinos sultimis aplaistomi kai kurie mėsos patiekalai, jo dedama į įvairius padažus.
Daugelio šalių liaudies medicinoje citrina gydo skorbutą, geltą, vandenę, šlapimtakių akmenligę, hemorojų, tuberkuliozę, skrandžio gleivinės uždegimą, reumatą, podagrą, radikulitą. Citrinų sultimis ar minkštimu malšinamas karščiuojančių ligonių troškulys. Citrina gydomos hipovitaminozės bei avitaminozės, aterosklerozė ir vartojama jų profilaktikai.
Citrina - vitamino C šaltinis. 2,5 vaisiaus minkštimo ir sulčių pakanka vidutiniam suaugusio žmogaus dienos racionui, žinoma, jei vitamino C negaunama papildomai su kitu maistu.
Normaliai maitinantis per dieną pakanka suvalgyti vieną citriną. Kai vitamino C organizme trūksta, jaučiamas nuovargis, sumažėja atsparumas, blogai gyja žaizdos, padidėja jautrumas infekcinėms ligoms, nes susilpnėja imuninė sistema.

Cukinija - paprastojo moliūgo kultūrinis varietetas. Kilęs iš Šiaurės Amerikos, XVI a. atgabentas į Europą, kur plačiai paplito.
Vaisiai dideli, pailgi, paprastai tamsiai žalios arba geltonos spalvos.
Skaniausios jaunos cukinijos, tačiau įdaryti ir konservuoti galima ir labiau subrendusias. Subrendusias cukinijas būtina nulupti, nupjauti vaiskotį su luobos dalimi ir pašalinti sėklas su jas gaubiančiu minkštimu. Jaunos cukinijos nelupamos ir naudojamos su sėklomis. Šviežias cukinijas galima dėti į salotas arba supjaustytas pailgomis riekelėmis siūlyti su pavilgais. Cukinijos verdamos garuose, troškinamos, įdaromos ir kepamos orkaitėje, išvirtos patiekiamos kaip daržovė. Cukinijas ypač tinka maišyti su pomidorais. Vienos cukinijos konservuojamos labai retai, nes jos turi labai mažai rūgšties ir nėra aromatingos, todėl dažniausiai maišomos su rūgščiais vaisiais ar uogomis: svarainiais, spanguolėmis, citrinomis, kaukazietiškomis slyvaitėmis.
Maistui galima naudoti ir cukinijos žiedus. Nuskinti vyriškieji cukinijos žiedai prikemšami įdaro, tada apvoliojami tešloje ir iškepami.
Cukinijoje susikaupia 2-3 proc. cukraus, nemažai vitamino C, mineralinių medžiagų – kalio, fosforo, geležies, magnio, šiek tiek karotino.
Cukinijos turi nedaug organinių rūgščių ir skaidulinių medžiagų, todėl jas patartina valgyti sergant skrandžio ir žarnyno ligomis. Jas labai naudinga valgyti sergant ateroskleroze, kadangi cukinijos padeda iš organizmo pašalinti cholesteriną. Cukinijos taip pat padeda iš organizmo pašalinti gyvsidabrį, šviną, kobaltą, radioaktyvųjį stroncį.
Dėl švelnių skaidulinių medžiagų cukinijos tinka mažiems vaikams, o dėl mažo cukraus kiekio – sergantiesiems cukralige.

Česnakas – tai daugiametis žolinis augalas. Manoma, kad česnakai kilę iš Azijos. Jie buvo plačiai vartojami senovės Egipte žaizdoms, infekcijoms, augliams gydyti. Vertinti ir senovės Romoje - manyta, kad jie suteikia ne tik jėgų, bet ir drąsos. Viduramžiais česnakai laikyti stebuklingu vaistu nuo maro, choleros, vidurių šiltinės, juo gydydavo daug įvairių ligų.
Česnakuose yra vitamino C, PP, B grupės vitaminų, karoteno, mineralinių medžiagų, angliavandenių, šiek tiek ląstelienos, baltymų, daugybė cheminių elementų - kalio, fosforo, geležies, sieros, jodo. Vertingiausi - eteriniai aliejai. Būtent dėl jų česnakai tokie aitrūs. Eteriniai aliejai suteikia ne tik stiprų kvapą, skonį, bet ir veikia kaip antiseptikai.
Česnakų sudėtyje yra per keturis šimtus įvairiausių naudingų komponentų, tarp jų daugybę gydomųjų oksidacinių medžiagų. Česnakai mažina cholesterolio kiekį, skystina kraują, mažina kraujospūdį, turi priešuždegiminių savybių. Česnakai neleidžia užsikimšti ne tik pagrindinėms, bet ir periferinėms arterijoms. Jie skystina kraują ir yra natūralus antibiotikas, taip pat stiprina imuninę sistemą ir padeda organizmui tapti atspariam kenksmingam aplinkos poveikiui, naikina daugybę įvairiausių bakterijų.
Maistinės česnakų savybės plačiai žinomos. Aštrus jų skonis ir kvapas, kurį sukelia eterinis aliejus, lemia česnakų vartojimą kulinarijoje. Česnakai labai tinka marinatams, konservams gaminti, žuvų, mėsos valgiams pagardinti. Jie suteikia maistui aštrų, pikantišką ir savitą kvapą. Kad šios savybės išliktų, smulkintas česnakai į patiekalus dedami baigiant virti, o sveikiausia česnakus vartoti šviežius – niekaip neapdorotus.

Tai vienas iš svogūninių šeimos augalų. Šis augalas išaugina ilgus, vamzdelio formos laiškus, kurie yra aštraus kvapo, tačiau pakankamai švelnaus skonio. Pagal apibrėžimą žodis "laiškinis česnakas“ apibūdina visą augalą. Kalbant apie laiškinius česnakus dažniausiai turima omenyje aromatingus augalus laiškus, kurie naudojami patiekalų paskaninimui.
Kadangi šio augalo kilmė nežinoma, manoma, kad šis augalas pirmiausiai buvo atrastas centrinėje Azijoje. Šiuo metu laiškiniai česnakai yra auginami praktiškai visoje Europoje. Dažniausiai šis augalas sutinkamas šiaurės Europos šalyse, Graikojoje ir Italijoje.
Žinoma, kad šis augalas buvo populiarus senovės civilizacijose. Romėnai gamindavo maistą naudodami laiškinius česnakus. Apie tai yra išlikę įrašai ir iliustracijos senosiose receptų knygose. Šis augalas labai išpopuliarėjo viduramžiais. Keliautojas Marco Polo šį augalą parvežė atgal į Europą iš Kinijos. Nuo 1806 metų laiškiniai česnakai nukeliavo per Atlantą į Ameriką. Ten olandų keliautojai - laiškinio česnako gerbėjai, pasėjo šio augalo sėklų į karvių ganyklas. Taip jie tikėjosi išgauti česnakinį pieną.
Šiam augalui yra charakteringa ryškiai žali lapai ir mažučiai violetiniai žiedai (taip pat valgomi), kurie yra ne tik dekoratyvūs bet ir skanūs. Gyvos šio augalo spalvos paskanina patiekalą ir maloniai traukia akį.
Malonus skonis ir gyvos laiškinio česnako spalvos labai tinka apibarstymams ant sumuštinių, salotoms bei acto aromatizavimui. Panardinti šio augalo žiedynai suteikia actui švelniai rožinę spalvą. Jeigu šio augalo žiedus sudėsime į dekoratyvų skaidrų butelį ir užpilsime actu – tai bus tikrai patraukli dovana. Šviežiais susmulkintais laiškiniais česnakais dažnai apibarstomos sriubos, daržovių patiekalai, padažai, patiekalai pagaminti iš kiaušinių, jogurto ar grietinės.
Laiškiniuose česnakuose yra labai daug vitaminų A ir C. Šis augalas turi antibiotinių ir antiseptinių savybių. Taip pat stimuliuoja apetitą ir padeda virškinti riebų maistą.

Askaloninis česnakas kilęs iš Azijos. Mažas svogūnas, forma panašus į česnako skiltelę, raudonai rausvu, švelnaus skonio minkštimu. Askaloninio česnako svogūnėliai ir laiškai valgomi žali, smulkiai supjaustyti (jų įberiama į salotas, be to, jie kepami). Šie česnakai ypač mėgstami Prancūzijos šiaurinėje dalyje, kur jais pagardinami padažai ir troškiniai. Askaloniniai česnakai vertinami dėl jų saldoko, aromatingo, bet ir aštraus skonio. Vartojami švieži arba gali būti marinuojami, kepinami, džiovinami sausiems prieskoniams.

Tai maloniai kvepiantys augalai, kilę iš Europos, taip pat augantys Šiaurės Afrikoje ir Azijoje. Senovės Egipte čiobrelius naudodavo gamindami kvapiuosius kūno balzamus, Senovės graikai čiobreliai smilkydavo šventyklas, tikėta, jog jų kvapas įkvepia drąsos.
Nedideli, iš smulkių susipynusių stiebelių susidarę krūmeliai aplipę mažyčiais tamsiai žaliais lapeliais. Stiebelių galuose pražysta smulkūs balti, rausvi ar violetiniai žiedynai.
Šie prieskoniai pasižymi puikiomis antiseptinėmis savybėmis. Tai natūrali dezinfekcijos priemonė, naikinanti daug bakterijų ir grybelių. Vartojama kosuliui gydyti ir kvėpavimo takams atpalaiduoti.
Čiobreliai - vieni svarbiausių kulinarijos prieskonių, besivaržantys su krapais ir petražolėmis. Šveicarijoje ir Prancūzijoje čiobreliais skaninami sūriai, Islandijoje - raugintas pienas, Airijoje - pasukos. Čiobreliai dedami į faršus, marinatus, mėsą, makaronus, ryžius. Jie patiekalams suteikia įdomų skonį. Šviežiai skintais čiobrelių žiedais gali būti gardinamos salotos. Labai skani čiobrelių arbata geriama kosuliui gydyti ir kvėpavimo takams atpalaiduoti.

Dumplainiai priklauso bulvinių šeimai, dažnai lyginami su pomidorais. Jiems priklauso arti 100 rūšių, paplitusių visame pasaulyje. Tačiau daugiausiai jų auga Pietų Amerikoje.
Dumplainių yra ir vienmečių, ir daugiamečių. Būdinga jiems visiems savybė vaisius – uoga apvalkale. Iš čia kilęs ir pavadinimas, graikiškai jis reiškia pūslę.
Žalios uogos naudojamos salotose, desertams, iš jų verda džemus ir drebučius, puošiami kokteiliai ar patiekalai. Valgomos ir džiovintos uogos.
Be savo skoninių savybių dumplainiai vertingi ir medicininių požiūriu. Juose yra pektino, todėl vaisiai tinkami dietinei mitybai, suriša ir šalina iš organizmo sunkiuosius metalus, radionuklidus, perteklinį cholesteriną.

Figos yra kilusios iš Mažosios Azijos ir yra manoma, jog tai vienas iš pirmųjų vaisinių kultūrų. Taipogi yra sakoma, jog žmogui pakaktų maitintis vien tik figomis, nes jose yra visa, ko žmogaus organizmui reikia.
Figose gausu kalcio, geležies, magnio, vitamino B6 bei kalio. Figose mažai riebalų ir daug skaidulų. Daug daugiau negu kituose vaisiuose oir daržovėse.
Figos teikia daug naudos žmogaus sveikatai. Tiek šviežiose, tiek ir džiovintose figose yra gausu pektinų, kurie padeda smažinti cholesterolio kiekį kraujyje. O taipogi figos padeda vidurių užkietėjimo atveju.
Figos būna nuo geltonos iki juodai mėlynos spalvos, spalva priklauso nuo veislės ar rūšies. Skiautėtalapio fikuso figos dažniausiai gelsvažalės, forma kiek primena kriaušes, dydis sulig 1-2 graikiškais riešutais. Neprinokę vaisiai turi aitrių pieniškų sulčių, todėl nevalgomi. Figose yra daug smulkių sėklų, vaisių skonis vidutiniškai ar labai saldus.
Figos valgomos šviežios, džiovintos, konservuotos. Iš šviežių figų verda uogienę ir džemą. Troškintos figos yra tipiškas prancūziškas delikatesas, vertinamas gurmanų ir valgomas kartu su žąsų kepenėlių paštetu, mėsa arba sūriu.

Gervuogė – vijoklinis (kibus) augalas, kurio aukštis siekia nuo 50 iki 300 cm, priklausomai nuo rūšies, stiebas gali būti daugiau ar mažiau dygus ir ilgainiui sumedėti.
Gervuogė, kaip uoginis ir vaistinis augalas, vartojama nuo senų laikų. Per šimtmečius buvo sukurta daug šio augalo veislių.
Gervuogės uogos turi kalio druskų, vario, mangano, vitaminų C, B grupės ir provitamino A. Sultingos ir aštraus skonio uogos mielai valgomos šviežios. Jos tinka vaikų ir dietiniams valgiams. Daug gervuogių perdirbama. Iš uogų gaminamos sultys, sirupai, kompotai, uogienės, džemas, marmeladas, vynas.

Ryškūs purpuriniai granatų žiedai dar Senovės Graikijoje buvo laikomi meilės ir vaisingumo simboliu. Biblijoje granatas vadinamas Visatos vienybės simboliu, o tų kraštų, kur jis natūraliai auga, mitologijoje — netgi šventu vedybinių ryšių vaisiumi: kartu su išrinktuoju ar išrinktąja pakanka suvalgyti septynis granato grūdelius, ir santuoka laikoma įvykusi. Tad kur slypi granato vaisių jėga?
Manoma, kad granatų tėvynė yra Šiaurės Afrika, Persija ir Afganistanas. Tai labai senas augalas, galintis pasigirti išskirtine vieta vaismedžių istorijoje. Babilone granatai pradėti auginti maždaug 5 tūkst. metų iki Kristaus. Bizantiškose kapavietėse rasti audiniai, išmarginti granatus vaizduojančiais raštais irgi liudija tai, kad granatas yra bene seniausias kultivuojamas vaismedis. Granatas ne kartą minimas Biblijoje, ten jis vadinamas Visatos vienybės simboliu. Dar reikšmingesnis granato vaidmuo tų kraštų, kur jis natūraliai auga, mitologijoje. Ten jis laikomas netgi šventu vedybinių ryšių vaisiumi: kartu su išrinktuoju ar išrinktąja pakanka suvalgyti septynis granato grūdelius, ir santuoka laikoma įvykusi.
Meilės ir vaisingumo simbolio, švento vedybinių ryšių vaisiaus, Visatos vienybės simbolio vardus granatas, be jokios abejonės, nusipelnė ir už savo nepakartojamą grožį. Tai puošnus krūmas arba nemažas, net iki 6 m aukščio užaugantis, smarkiai šakotas medelis. Granato medis puikuojasi sodriai žaliais lapais ir ryškiais purpuriniais žiedais. Senovės Graikijoje šie nepaprasto grožio žiedai buvo laikomi meilės ir vaisingumo simboliu.
Granatai — tai sausų subtropikų augalas, kurį mūsų laikais augina beveik visos tose geografinėse platumose išsidėsčiusios valstybės. Yra daugiau kaip 140 granatų rūšių.
Vaisiai valgomi švieži, iš  jų spaudžiamos sultys, kuriose būna iki 10 proc. citrinų  rūgšties. Augalo žievėje ir apyvaisyje gausu tanidų, alkaloidų.  Žiedai ir vaisių žievė vartojami medicinoje.

Greipfrutas – greipfrutinio citrimedžio citrinvaisis.
Vaisiai užauga iki 9-13 cm skersmens. Jie žymiai didesni nei apelsinas ar citrina, tačiau daug mažesni už didįjį greipfrutą, kurių ir žievelės baltasis sluoksnis yra keliskart storesnis.
Iki XIX a. pradžios greipfrutas anglų kalboje buvo žinomas kaip shaddock arba shattuck. Dabartinis pavadinimas greipfrutas (angl. grapefruit) į lietuvių kalbą išverčiamas kaip vynuogiškas vaisius. Tokį pavadinimą augalas gavo dėl to, kad vaisiai auga kekėmis, kurios primena vynuogių kekes.
Vaisių žievė ir minkštimas turi naringino – flavonoidinio glikozido, kuris suteikia greipfrutams specifinį kartumą. Sėklos baltos, dažnai – daugiagemalės.
Dažniausių veislių greipfrutai būna geltoni, raudoni ar rausvi, bet prinokusių vaisių žievė paprastai būna geltona ar rausvai geltona. Greipfrutų skonis yra gana rūgštus - priklauso nuo veislės. Geltonųjų greipfrutų žievė ir minkštimas geltoni, šie vaisiai dažnai rūgštesni už raudonuosius. Raudonųjų greipfrutų žievė rausvai geltona, o minkštimas rausvas. Taip pat išvesta Ruby red veislė, kurios vaisių minkštimas yra raudonas, o žievė rausvai geltona, šie vaisiai būna mažiausiai rūgštūs, auginami Teksase ir Floridoje, ypatingai prie Indian River.
Greipfrutai yra dažnai valgomi pusryčiams specialiais greipfruto šaukšteliais, perpjauti per pusę. Taip pat iš jų spaudžiamos sultys.
Greipfrutai yra pagrindinė vadinamosios greipfrutų dietos dalis. Tai grindžiama mažu greipfrutų glikemijos indeksu – atseit, dėl šios savybės greipfrutai padeda organizmui sparčiau deginti riebalus. Greipfrutų pektinas laikomas gerai subalansuotos dietos dalimi.

Didysis greipfrutas - didžiojo citrinmedžio citrinvaisis. Didieji greipfrutai yra greipfrutų protėviai. Vaisiai labai stambūs, nuo 12-20 cm iki 30 cm skersmens. Forma - beveik rutuliški ar suplotai rutuliški, kartais – kiek kriaušiški.
Žievelė stora, skiltelės lengvai atsiskiria, plėvelės lengvai nusilupa. Sulčių maišeliai stambūs, silpnai sulipę. Minkštimo spalva kinta nuo gelsvos iki rausvos ir raudonos. Sėklos stambios, plokščios, gelsvos, paprastai su vienu gemalu.
Vaisiuose yra naringino – gliukozido, suteikiančio kartumo skonį. Griepfrutų sultys būna įvairių atspalvių, blogų veislių - rūgščiai kartaus skonio, gerų veislių - saldžiarūgštės ir kvapnios.
Iš didžiojo greipfruto žievelių verdamas marmeladas. Jas naudoja kinų kulinarijoje, dažnos Pietų Kinijos virtuvėje kaip gardinimo priedas bei saldumynų gamyboje.

Vaisius su tvirta odele, nepasiduodančia peiliui. Minkštimas skystas, skonis primena agrastus arba serbentus. Sunokęs vaisius turi tvirtą, geltonai oranžinę odelę su rudomis dėmelėmis. Minkštimas — baltas, sausas, saldoko su lengva rūgštele skonio. Grenadiles galima valgyti tiesiog žalias, bet geriausiai jos tinka sultims. Vaisius turtingas vitaminais A, C, K, turi daug augalinio fosforo, geležies ir kalcio.

Nameko grybai primena kelmučius, blizgiomis, lipniomis galvutėmis. Vartojami tradicinėje Japonijos virtuvėje. Parduodam dažniausiai švieži arba marinuoti. Jais galima skaninti sultinius, sriubas, troškinius.

Jį vadina miegančio Budos grybu, tėvyne laikoma Japonija, iš kur šitake paplito į Kiniją ir Korėją, Tolimuosius Rytus. Jis auga ant medžių kamienų – shii reiškia kaštono medį, o take – grybą. Kaip delikatesas, šis grybas žinomas visame pasaulyje. Senovės Japonijoje jis buvo toks brangus, kad juo mėgautis galėjo tik valdovai ir artimiausi jų aplinkos žmonės.
Šitake – labai vertingų medžiagų šaltinis, turintis aštuonias amino rūgštis, enzemų, ergosterolo, proteino, vitamino B6. Jis pasižymi priešvėžinėmis savybėmis – aktyvuoja organizmo sugebėjimus kovoti su vėžiu, o ne stiprina visą imuninę sistemą, kas šios ligos atveju yra nepageidautina. Taip pat šitake sumažina spindulinės ir chemoterapijos pašalinį poveikį.
Beje, tiems, kurie neturi didesnės valgių gaminimo patirties, pravartu žinoti, kad šis grybas labai skanus ir su sumuštiniais. Grybo skonis primena riešutų ir česnako skonį. Japonai bene vieninteliai vartoja šiuos grybus žalius, kitos šalys atiduoda pirmenybę džiovintiems.
Dažniausiai naudojamas Rytų virtuvėje, tinka apkepti riebaluose, ant grotelių, tešloje ir t.t., Jį iš esmės galima dėti į bet kuriuos patiekalus.

Šis grybas pasižymi švelniu moliuskų skoniu. Nedidelės rudos kepurėlės su 5 centimetrų ilgio koteliais išsaugo traškią struktūrą net apkepinus riebaluose. Rekomenduojama apkepti juos itin karštuose riebaluose – taip atsiskleis skonis. Taip pat vėliau galima pagardinti česnakais ar svogūnais. Jis tiks jūros gėrybių sriuboms ar trintoms sriuboms, troškiniams.

Guava — retai pas mus vartojamas, tačiau labai skanus ir vertingas vaisius. Šis augalas kilęs iš Pietų Amerikos tropikų. Savo forma jis primena rutulį lygiu paviršiumi arba 10-15 cm ilgio kriaušę. Guava turi nuostabų ir stiprų kvapą, pajėgų nustelbti net pačius nemaloniausius kvapus. Štai prirūkytame kambaryje padėtos kelios guavos jau po kelių minučių nustelbs tabako kvapą. Guava laikoma vienu iš stipriausiai tonizuojančių vaisių, ji reguliuoja kraujospūdį ir normalizuoja virškinimo sistemos darbą, gerina širdies veiklą. Guava pukiai tinka pavasariniam racionui, nes joje vitamino C yra 5 kartus daugiau negu apelsinuose – net 240 mg! Be to, guavose yra 40 mg kalcio, kurio nepaprastai reikia žiemos išvargintam organizmui.
Guava pasižymi labai švelniu, saldžiu, šiek tiek karstelėjusiu skoniu, šiek tiek panašiu į citrinos ir ananaso mišinį. Valgomas šis vaisius išėmus sėklytes ir išilgai supjausčius į keturias dalis. Galima valgyti ir tiesiog kandant kaip obuolį su žievele. Guava tinka ir įvairiems patiekalams gaminti: salotoms, kokteiliams, ledams ir t.t.

Imbieras – tai pusantro-dviejų metrų aukščio nendrinio augalo šakniastiebis, tolimas bananinių šeimos giminaitis. Šiai šeimai taip pat priklauso kardamonas, ciberžolė ir kt. Žodis imbieras yra kilęs per lotynų kalbą iš sanskrito, kas reikštų ragai arba greičiau elnio ragai. Imbieras – plačiausiai naudojamas vaistinis augalas pasaulyje. Imbieras kilęs iš Pietų Azijos, džiovintu pavidalu pasiekė Viduržemio jūros regioną ir viduramžių laikais tapo Europoje vienu populiariausiu prieskonių. Jau prieš 5000 metų imbieras buvo rekomenduojamas peršalus, karščiuojant. Kinų jūrininkai kramtydavo imbierą arba dėdavo jo į maistą kaip priemonę nuo jūrligės. Ši imbiero savybė dabar yra pripažinta mokslo ir imbieras įeina į vaistų nuo jūrligės sudėtį. Graikai dievino imbierą dėl jo savybės gerinti virškinimą. Jį užsikąsdavo po sočių pietų, kad sumažintų skrandžio sunkumą. Nuo tų laikų ir kilo imbierinės duonos kepimo tradicija. Su laiku imbieras taip išpopuliarėjo Europoje, kad kuklūs graikiški imbieriniai duonos paplotėliai pavirto į prašmatnius imbierinius saldumynus – pasakų žmogeliukus, namukus ar pasakų pilis. Įrodyta, kad imbieras mažina cholesterolio lygį kraujyje. Mūsų protėviai nieko nežinojo apie cholesterolį, tačiau suprato reikalo esmę. Pavyzdžiui, Rusijoje nė viena bajorų užstalė neapsieidavo be imbierinių gėrimų ar užkandžių su imbieru. Imbieras naudojamas turbūt visose pasaulio virtuvėse. Imbieras lengvina maisto įsisavinimą, suteikia jam aštraus skonio. Jo deda į sausainius, keksus, meduolius, sriubas (ypač į sriubas su bulvėmis ir pupelėmis ar žirniais), su juo ir iš jo ruošia karštus ir šaltus gėrimus, deda į visus ryžių ir daržovių patiekalus. Kinijoje ir kitur Pietryčių Azijoje ypatingai vertinamas imbiero džemas su apelsinų žievelėmis, vadinamas Čou-čou. Paragavus malonumas bus didesnis nei buvo įmanoma tikėtis. Rytų Europoje imbieras visada buvo nepakeičiamas giroje, miduje, bandelėse, mieliniuose pyraguose, meduoliuose. Patiekalams naudojami tik šlapi imbiero tarkiai, likę plaušai yra išmetami. Kitu atveju plaušai patiekale primins plaukus ir nežinančiam valgytojui sukels nemalonių emocijų.
Imbieras be galo turtingas vitaminais C, B1, B2, A, jame gausu magnio, fosforo, kalcio, taip pat aptinkama geležies, kalio, natrio ir cinko. Silpna imbiero arbata padės nėščiosioms lengviau pakelti pykinimo priepuolius. Peršalus geriama imbiero arbata su citrina ir medumi. Ši arbata gali būti geriama kasdien – puiki daugelio ligų profilaktinė priemonė.

Apskritas, tvirtas, balto minkštimo, plona žievele, rudame lukšte slypintis vaisius. Išvirtas kastainis yra saldaus, panašaus į miltų skonio, o išvaizda primena miltus. Manoma, kad kastainis kilęs iš Pietų Europos ir vakarinės Azijos dalies. Dar nuo priešistorinių laikų lengvai surenkami maistingi kaštainiai buvo vertingas maisto produktas. Ne taip, kaip riešutuose, kuriuose gausu riebalų ir nedaug krakmolo, kaštainių branduoliuose riebalų yra mažiau negu 3 proc, tačiau juose yra daug angliavandenių. Pakepinti su lukštais kaštainiai žiemą yra tradicinis užkandis. Išgliaudytus branduolius galima pamažu pavirti sultinyje ir patiekti kaip daržoves, sutrinti arba naudoti sriuboms, Įdarams ir pyragams arba, pasaldinus ar sumaišius su grietinėle, siūlyti kaip desertą. Kaštainiai vartojami prancūziškam patiekalui „marrons glaces" (aplieti ar cukruoti kaštainiai) ruošti. Galima gauti pirkti džiovintų ar konservuotų kaštainių. Kaštainiuose randama daug krakmolo, vitaminų B1, B2 ir C. Apvalaini, tvirti, turintys baltą minkštimą, ploną žievelę kaštainių branduoliai valgomi švieži, virti ar kepti. Išvirtas kaštainis yra saldaus skonio. Kepti arba virti kaštainių vaisiai labai tinka vištienos įdarams, sriuboms, įvairiems troškiniams. Pakepinti su lukštais kaštainiai žiemą yra puikus užkandis. Išgliaudytus kaštainius galima truputį pavirti sultinyje ir patiekti kaip daržoves, sutrinti arba naudoti sriuboms, įdarams ir pyragams arba, pasaldinus ar sumaišius su grietinėle, siūlyti kaip desertą.

Kalendra (Coriandrum sativum). Kilusi iš pietvakarių Europos ir Viduržemio jūros regiono. Yra įrodymų, jog kalendra buvo naudojama dar prieš 7000 metų. Viduramžiais buvo plačiai naudojama Europos šalių virtuvėse, kadangi turi savybę gerai paslėpti sugedusios mėsos skonį. Dažnai naudojama Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros regiono, Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos šalių virtuvėse. Kalendros stiebus galima naudoti sultiniams ir padažams pagardinti. Lapai naudojami salotoms, troškiniams, salsai, chutney, dešroms. Kaitinami kalendros lapai greitai praras skonį ir spalvą, todėl turėtų būti dedami į patiekalą pačioje gaminimo pabaigoje.

Kaliaropė arba ropinis kopūstas – kopūsto atmaina, auginama dėl didelių valgomų stiebų, kurių saldžiai karstelėjęs skonis panašus į ropių. Kaliaropė gerina virškinimą ir kraujo apytaką, padeda stabilizuoti kraujo cukraus kiekį, todėl naudinga sergantiems diabetu ir hipoglikemija.
Manoma, kad jie kilę iš šiaurinių Viduržemio jūros pakrančių. Europoje ropiniai kopūstai pradėti auginti XVI a. Lietuvoje dar mažai paplitę. Lapai gali būti žali, pilkai žali arba violetiškai rausvai žalsvi. Stiebagumbiai rutuliški, rutuliškai plokšti, pilkai žalia arba violetiškai rausva luobele.
Ropinių kopūstų stiebagumbiai vartojami švieži, virti, kepti, troškinti. Lapai tinka sriuboms, salotoms.

Karambolos – tai medžio, kilusio iš Indonezijos ir Malaizijos, šiuo metu auginamo visoje pietryčių Azijoje, Kinijoje, Indijoje, Karibų jūros baseino šalyse, kai kuriuose Amerikos kraštuose, vaisiai. Karambolos – į agurką panašūs žali, gelsvi arba ryškiai geltoni vaisiai su 5–6 aštriomis išilginėmis briaunomis. Dar vadinami žvaigždėmis, nes pjaustant skersai gaunamos gražios žvaigždutės.. Karambolų minkštimas rūgštokas, vynuogių ir obuolių skonio, labai gaivus. Valgomas kartu su odele ir sėklytėmis. Karambolose labai daug vitamino C, yra vitaminų A ir B, daug geležies.
Jomis puošiami desertai, salotos ir gėrimai.

Kinkanas — citrusinių vaisių atstovas. Jis kilęs iš Kinijos bei Japonijos. Rytų kultūroje šis augalas simbolizuoja turtą, auksą ir prabangą. Rytuose kinkanas drauge su persiku yra laimingų Naujųjų metų simbolis.
Kinkanai - patys mažiausi iš visų citrusinių, vos 1-2 cm, vaisiukai. Kinkanų odelė yra labai plona, lygi, oranžinė ir saldi, todėl jie valgomi su ja. Minkštimas saldžiarūgštis, kiek aitroko prieskonio su sėklytėmis, kurios irgi turi aitroką eterinių aliejų prieskonį. Citrusinių vaisių mėgėjai dažnai sako, kad tai skaniausias ir geriausias citrusinis vaisius vien jau dėl to, kad jo nereikia lupti. Be to, jis puikiai malšina troškulį.
Kinkano vaisiuose yra daug angliavandenių, kalio druskų, kalcio, fitoncidų. Kaip ir visuose citrusiniuose, kumkvituose randama nemažai vitamino C, karotino. Kinkanuose esančios bioaktyvios medžiagos padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, palengvina kosulį, gydo grybelines ligas. Tose šalyse, kur gausiai auga kumkvatai, moterys jų vaisius valgo svoriui reguliuoti. O štai vietnamiečiai sako, kad tai geriausias pagirių vaistas.
Kinkanus galima valgyti vienus arba pjaustyti į salotas ar desertus. Labai tinka kokteiliams, desertams, vaisių salotoms. O jei pavirsite sirupe ar išvirsite uogienę, jie įgaus ypatingą skonį, tinkantį ruošiant paukštieną su įdaru. Beje, juoduoju šokoladu aplieti kinkanai puikiai tiks vakarienės pabaigai.

Nestipriai saldaus, kažkuo primenančio kivių, agurkų ir bananų mišinį, skonio. Kai kam pasirodė visai beskonis. Vidus tikrai panašus į agurko, tik su didesnėmis sėklytėmis, bet minkštimas slidokas ir nelabai patogus valgyti. Užtat atrodo efektingai, tad tinka visokioms salotoms puošti.
 Sunokes vaisius būna iki 15 cm. ilgio, geltonos-oranžinės spalvos ir su spygliukais. Didesnę vaisiaus dalį užima baltos plokščios sėklos, bet ryškia žalias minkštimas labai sultingas ir saldus. Valgomas žalias, galima dėti į vaisinius ledus ir salotas. Turi daug vitamino C.

Kiviai – atogrąžose augantys kivinės aktinidijos vaisiai. Kivių odelė žalsvai ruda, padengta smulkiais pūkeliais. Kiviai auginami specialiuose soduose, sklypuose. Jis yra kiaušinio formos, saldžiu sultingu minkštimu ir mažomis juodomis sėklomis vaisius, kurį veda vijoklinis augalas.
Kivis valgomas šviežias, nuluptas ir supjaustytas griežinėliais ar perpjautas pusiau, jo dedama i daržovių mišraines ar tyres, ledus ir šerbetus.
Mokslininkų nuomone, kivis - vienas naudingiausių vaisių. Dietologai kivį šlovina už puikų naudingųjų medžiagų gausos ir mažo kalorijų kiekio derinį.
Šiame vaisiuje yra: cukraus, organinių rūgščių, pektino, flavonoidų, daug magnio, kalio, geležies bei fosforo. Vitaminų A, D, C, E, B2, B3, B6, beta karotino ir folio rūgšties.
Viena puikiausių kivio savybių - didelis vitamino C kiekis. Šis vaisius yra vitamino C rekordininkas ir šiuo atžvilgiu nusileidžia tik juodiesiems serbentams. Kiviuose vitamino C net du kartus daugiau nei apelsinuose. Kivis unikalus tuo, kad laikant jo vaisius nuskintus ilgesnį laiką, vitamino C kiekis juose nesumažėja. Tai lemia vaisiaus odelės sandara bei jame esančios rūgštys. Viename kivio vaisiuje yra suaugusio žmogaus vitamino C dienos norma.

Kmynai vieni populiariausių pasaulio prieskonių (ypač indų virtuvėje). Lietuviškoje virtuvėje be jų taip pat neapsieinama – prieskonis karaliauja marinatuose, lydytame ir varškės sūriuose, duonoje, sausainiuose, giroje ir net arbatos puodelyje.
Kmynų sėklos vartojamos likerių ir degtinės pramonėje ir parfumerijoje. Jomis aromatizuojami duonos ir pyrago bei konditerijos gaminiai, dedama raugiant ir sūdant įvairias daržoves ir kaip prieskonio į įvairius patiekalus.
Iš jaunų kmynų lapų daromos salotos ir verdamos sriubos. Įdomu pažymėti, kad kmynai buvo vartojami dar senovėje — apie tai sprendžiama iš sėklų, aptiktų akmens amžiaus poliniuose statiniuose. Juos vertino senovės Graikijoje ir Romoje. Kmynai buvo gerai žinomi viduramžiais; jų dėjo į duoną, pieną, sriubą. Kmynai gerai žinomi kaip vaistinis augalas. Šiuo metu jų sėklos gana dažnai vartojamos virškinimui gerinti, ypač peristaltikai stiprinti.

Didelis riešutas, kokoso palmių vaisius. Šis augalas paplitęs tropikuose. Kokoso riešutai dėl riebaus balto minkštimo ir gaivinančio skysčio yra labai vertingas maisto produktas.
Juose daug ląstelienos, fosforo, kalio ir cukraus. Yra ir vitaminų E, B grupės, mineralinių medžiagų. Nors kokoso minkštimas turi daug sočiųjų riebalinių rūgščių, jis yra lengvai pasisavinamas. Patariama jo valgyti asmenims, turintiems virškinimo sutrikimų. Kokosai turi ir baktericidinių savybių.
Neprinokusio riešuto sodrų minkštimą galima valgyti šaukštu. Indijoje, Malaizijoje, Tailande kokoso pienas vartojamas padažams, sriuboms, desertams. Kokoso skysčiu tropikuose mėgstama atsigaivinti.
Manoma, kad kokoso riešutai kilę iš Melanezijos (salų grupė Ramiojo vandenyno vakaruose), tačiau šis tvirtinimas nepagristas, nes stambūs riešutai gali būti perplukdyti per vandenynus ir sudygti bet kurioje pakrantėje. Džiovintų kokoso riešutų dedama į pyragus, sausainius ir įvairius saldumynus.

Kopūstai – daugelio mėgstama daržovė ir ypač dažnai naudojama įvairioms salotoms, sriuboms ir troškiniams gaminti, taip pat rauginami, marinuojami.
Senovės Egipte kopūstą pateikdavo kaip didžiausią delikatesą desertui. Senovės Graikijoje kopūstą laikė dievų dovana. Pasak legendos, jis stebuklingu būdu sudygo iš Frakijos caro, kurį tėviškai prilupo pats Dzeusas už išdaigą, ašarų. Senovės Graikijos žiniuoniai teigė: suvalgysi kopūsto lapą prieš gerdamas - nepasigersi, suvalgysi išgėręs - išblaivėsi. Smulkiai supjaustytų kopūstų sultimis ir tyre buvo gydomos žaizdos ir pūliniai, jais labai sėkmingai gydytos kepenų ligos, nemiga. Šių laikų mokslininkai nustatė, kad gydomosios baktericidinės kopūsto savybės priklauso nuo jame esančio lizozimo.
Jau graikai ir romėnai žinojo 3-10 kopūstų atmainų. Dabar jų yra šimtai.
Žymiausi kopūsto varietetai: gūžinis kopūstas, brokolis, žiedinis kopūstas (kalafioras), Briuselio kopūstas, ropinis kopūstas (kaliaropė), garbanotasis kopūstas ir kt.
Nuo kada kopūstai auginami Lietuvoje tiksliai nežinoma, greičiausiai XIV a. lietuviai kaip ir prūsai kopūstų neaugino. Tai liudija Prūsijos žemės kronika, kurioje rašoma, kad pamatę kryžiuočius valgant kopūstus prūsai stebėjosi, kad šie gali valgyti žolę.
Ši daržovė taip pat yra labai sveika ir vitamininga. Kopūstuose yra daug vitamino U, kuris reguliuoja medžiagų apykaitą, saugo nuo aterosklerozės bei opaligės. Šiose daržovėse taip pat gausu fitoncidų, kurie naikina kai kurias ligas sukeliančias bakterijas, taip pat daug tartroninės rūgšties, kuri apsaugo, kad iš angliavandenių nesusidarytų riebalai. Patartina kopūstų per dieną suvalgyti apie 300 gramų. Jie puikiai dera su visais maisto produktais. Ypač sveika valgyti įvairias kopūstų salotas, nes jose geriau išsilaiko pektinės medžiagos ir ląsteliena.

Žiedinių kopūstų yra du porūšiai: botrytis ir italica. Žiedinių kopūstų porūšyje išskirta penkiolika veislių grupių.
Gera šių kopūstų ypatybė – greita branda. Jų prekinės galvutės užauga 2—3 savaitėmis anksčiau negu ankstyvųjų gūžinių baltųjų kopūstų. Pagal lapų skrotelę skirstomi į žemus (skrotelė iki 60 cm aukščio), vidutinio aukščio (60—70 cm) ir aukštus (aukštesnė kaip 70 cm). Jie gali būti įvairių spalvų: balti, geltoni, violetiniai. Žali žiediniai kopūstai yra brokolių ir žiedinių kopūstų hibridai.
Žiediniai kopūstai yra labai vertinga, mažai ląstelienos turinti, lengvai virškinama daržovė.
Žiedynuose (galvutėse) yra gana daug baltymų, riebalų, beazotinių ekstrakcinių medžiagų, taip pat cukraus, vitaminų C, B1, B2, karotino. Iš mineralinių medžiagų vyrauja kalis, kalcis, geležis. Žiediniuose kopūstuose esantis mineralinių medžiagų derinys stiprina širdies darbą, aktyvina nervų sistemos veiklą, todėl šią daržovę galima valgyti žmonėms, sergantiems širdies ir inkstų ligomis.
Maistui tinka balta galvutė (žiedynas). Valgomi žali, virti, kepti, troškinti, konservuoti. Labai vertinga dietinė skani daržovė. Galvutėse esti daug baltymų, vitaminų, mineralinių druskų, kurias gerai pasisavina žmogaus organizmas. Žiediniai kopūstai konservuojami su sūrymu, marinuojami, gaminami mišiniai su kitomis daržovėmis. Prie jų ypač tinka pomidorai, paprikos, morkos, svogūnai ir kt. Žiedinius kopūstus prieš ruošiant konservuoti reikia 20-30 min. mirkyti pasūdytame arba parūgštintame (1 l vandens, 1 šaukštas druskos arba šaukštelis citrinų rūgšties) vandenyje, kad išlįstų kenkėjai, nusėstų nešvarumai. Tada kopūstai perplaunami, dažniausiai išskirstomi mažais žiedynėliais ir verdami pasūdytame vandenyje.

Baltas kiniškas kopūstas (Bok choy; Chinese chard; Chinese white cabbage; Chinese cabbage; Chinese mustard cabbage; pak choy; pak choi; baak choi; white mustard cabbage; yow choy; white celery mustard; taisai; bai cai).
Baltas kiniškas kopūstas turi traškų stiebą ir raukšlėtus, panašius į špinato lapus.  Jis paprastai kepamas aliejuje su kitais produktais, bet taip pat galima jį virti garuose ar troškinti ir patiekti kaip atskirą papildomą patiekalą.

Tai baltojo kopūsto giminaitis, pas mus parduodamas visus metus, bet ne taip populiarus, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur gaminamos įvairios salotos, garnyrai, atskiras patiekalas ar net balandėliai, tik į juos visuomet dedama porų, salierų, raudonojo vyno ar acto, kartais truputis garstyčių. Raudonuosiuose kopūstuose mažiau skysčių, daugiau vitamino C ir seleno, bet mažiau karotino, mažai kalorijų. Čia pateikiame keletą salotų receptų:
Raudonojo kopūsto skonis nėra toks pat kaip paprastojo kopūsto. Raudonasis yra aitresnis, primena krienus. Raudonieji ir mėlynieji kopūstai – ta pati daržovė, tik jos spalvą nulemia dirvožemio pH ir jame esantis pigmentas anthocyanin. Raudonųjų kopūstų daigeliai taip pat labai naudingi organizmui. Specialistai tikina, kad reguliariai valgomi, daigeliai stiprina imuninę sistemą, padeda kovoti su nuovargiu, stresu, sunkiomis ligomis. Daigintos raudonųjų kopūstų sėklos puikiai tinka dėti į troškinius, sriubas ir omletus, žali daigeliai gali būti naudojami salotoms ir sumuštiniams. Taip pat kaip smulkintos salotos jie gali būti dedami į daugelį kitų patiekalų. Raudonieji kopūstai dažnai naudojami Azijos šalių virtuvėse, taip pat Europoje. Iš šios daržovės galima pasiruošti daug įvairių patiekalų, tik iš jų verdama sriuba nusidažys kopūsto spalva. Itin netradiciškai atrodo raudonųjų kopūstų blynai, kurių ruošimui naudojami ryžiai bei razinos.

Briuselio kopūstai — jauna bastutinių šeimos daržovė. Dabartinė briuselinių kopūstų rūšis sukurta 1785 m. Belgijoje netoli Briuselio, iš čia ir kilo jų pavadinimas. XIX a. jie išplito Europoje, švelnaus pajūrio klimato kraštuose— Anglijoje, Olandijoje, Danijoje, Prancūzijoje. Ten jų derlius imamas beveik visą žiemą.
Jie panašūs į mažus kopūstėlius, ir dažniausiai verdami vandenyje arba garuose ir patiekiami kaip papildomas patiekalas.  Jie yra stipraus skonio.
Gūželiai tamsiai žali, dydis svyruoja nuo graikinio riešuto iki vištos kiaušinio. Švelnūs išgaubti cikorijų lapeliai gali būti įdaromi, troškinami, verdami, pjaustomi į salotas ir užpilus.
Patys kaloringiausi iš visų kopūstų. Briuselinių kopūsto turtas – kalis, jis gali padėti šalinti skysčius iš organizmo. Ypač reikalingas sergantiesiems širdies ir inkstų ligomis, jei kas nors tinsta ar padidėjęs arterinis kraujo spaudimas. Taip pat juose labai daug beta karoteno, vitaminų B1 ir B2, magnio, fosforo, vitamino PP, geležies, angliavandenių. 100 g šių kopūstų yra 3–4 vitamino C dienos normos žmogui: dukart daugiau nei gūžiniuose kopūstuose.

Pekino kopūstai pas mus pradėti auginti visai neseniai. Jų tėvynė – Rytų azija, kinija, iš kur jie pateko į Šiaurės Ameriką, o iš ten – į Europą.
Tai vienametis augalas. Lapai statūs, bekočiai ar trumpais koteliais, banguotais dantytais kraštais, suburti rozetėje. Šaknys išsidėstę negiliai, labai šakotos. Žiedynstiebiai išauga iki 100-150 cm aukščio. Pekino kopūstų vegetacija neilga – 40-50 dienų, todėl nuo pavasario iki rudens galima juos sėti keletą kartų. Šiltnamiuose juos galima auginti ir žiemą ar anksti pavasarį tiesiog į lauką, augalai greit pražysta ir subrandina sėklas visai nesukdami galvų. Vėliau pasėti sėklų nebrandina.
Pekino kopūstai neturi tipiško kopūstams būdingo skonio, nes juose nėra sieros junginių turinčių eterinių aliejų. Pekino kopūstuose yra lengvai virškinamų baltymų, įvairių mineralinių medžiagų, karotino ir vitamino C. Iš pekino kopūstų gaminamos salotos, jų dedama į daržovių sriubas, barščius, apkepus. Tai tinkamas šaltų patiekalų – salotų, mėsos, žuvies ar kiaušinių valgių – papuošalas.

Savojos kopūstai daugiausia auginami Prancūzijoje ir Anglijoje. Skiriasi šių kopūstų lapai (gofruoti), spalva (įvairi žalia), konsistencija, jie švelnesnio skonio. Iš jų gaminamos puikios šviežios “orinės” salotos. Savojos kopūstai vartojami pyragų įdarams, balandėliams gaminti.
Savojos kopūstai turi daug medžiagų, skatinančių augimą, tad ypač tinkami vaikų ir paauglių mitybai.

Krapas – salierinių šeimos vaistinis, aromatinis, prieskoninis, vienmetis žolinis augalas iš Pietų Europos, Viduržemio jūros pakrantės.
Senovės Egipto papirusuose krapai minimi kaip galvos skausmą malšinanti priemonė.
Senovės Graikijoje buvo paprotys į vainikus įpinti krapų. Viduramžiais krapus naudojo apsisaugojimui nuo raganų.
Krapai nepakeičiamas pagardas salotų, sriubų ar mėsos patiekalų. Vartojami konservuojant agurkus, pomidorus ir kitas daržoves.
Krapas yra puiki polivitamininė daržovė, nes šviežiuose labai daug askorbo rūgšties (vitamino C) – net iki 50-240 mg, 1-12 mg karotino, B grupės vitaminų, flavonoidų, mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, fosforo, magnio, geležies ir kt. Krapai yra puikus maisto papildas sergant mažakraujyste, nusilpusiems žmonėms.

Kriaušė — erškėtinių šeimos iki 15 m aukščio medis. Jos lapai apvalūs arba kiaušiniški, odiški, žiedai balti. Vaisiai stambūs, apvalios arba kriaušės formos. Kad kriaušės buvo vartojamos maistui priešistoriniais laikais, rodo jų liekanos, randamos Italijos ir Šveicarijos poliniuose statiniuose. Manoma, kad kriaušė kaip kultūrinis augalas atsirado Graikijoje 1000 m. pr. m. e. Daugelį metų prieš mūsų erą ji buvo žinoma senovės Romoje. Iš šių kraštų ji pateko į Vakarų Europą, kurioje plačiai paplito. Kriaušė Kaukaze galėjo būti žinoma
anksčiau negu Graikijoje ir atsirasti iš vietinės laukinės kriaušės. Prieš mūsų erą ji buvo auginama graikų kolonijose Kryme. Šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama iki 5000 kriaušių rūšių ir veislių.
Kriaušių cheminė sudėtis priklauso nuo rūšies, veislės ir augimo sąlygų. Tačiau visos jos maistiniu požiūriu vertingos, nes turi cukraus (vidutiniškai apie 13%), obuolių ir kitų organinių rūgščių, azotinių, pektininių, aromatinių medžiagų, fermentų ir kt. Be to, vaisiai (daugiausia odelėje) turi rauginių medžiagų, šiek tiek karotino ir vitaminų B1 ir C, fitoncidų. Kriaušėse vidutiniškai yra apie 2,5% ląstelienos. Kasmet iš didelės kriaušių derliaus dalies gaminama džiovintų vaisių, uogienių, marmelado, cukatų, bekmeso — kriaušių medaus. Iš kriaušių daromi kompotai, giros, esencijos vaisių gėrimams, sidras, vynas. Iš džiovintų sėklų verdama kava.
Liaudies medicinoje džiovintų kriaušių nuoviro duodama gerti karščiuojantiems ligoniams troškuliui ir kosuliui malšinti, viduriavimui stabdyti. Nuo pastarųjų padeda kriaušėse esančios rauginės medžiagos (kai kuriose rūšyse jų iki 20%). Vidurius geriausiai kietina laukinės kriaušės, jos visur valgomos, iš jų gaminami vaistai. Kaip vidurius kietinantys vaistai dažnai vartojami antpilai, kriaušių kisieliai ar kompotai, ypač vaikams gydyti. Jauni kriaušių lapai, kaip ištyrė Indijos mokslininkai, turi fenolio, jis veikia panašiai kaip arbutinas.
Kai kurios kriaušių rūšys vertinamos kaip dekoratyviniai augalai.

Pasak legendos, kai galingieji dievai nusprendė padalinti skirtingų odos spalvų žmonėms visus žemės turtus, pirmieji į dalybas atėjo indėnai ir pasirinko tai, kas, jų nuomone, buvo vertingiausia —ryškiai geltonas, lyg iš aukso išlietas, kukurūzų burbuoles. Tai buvo tinkamas maistas ir žmonėms, ir gyvuliams, ir paukščiams. Turint kukurūzų burbuolių, joks badas nebaisus. Tai buvo senovės inkų, actekų, majų duona. Indėnų kapinynų kasinėjimai parodė, kad primityvių rūšių kukurūzai buvo auginami daugiau kaip 4 tūkst. metų prieš Kristų. Tačiau jau tuomet tai buvo kultūrinis augalas, išaugintas žmogaus.
Kolumbas kukurūzus pamatė keliaudamas per Peru ir XV amžiuje jų sėklų atvežė į Europą.
Mūsų dienomis daugiausia kukurūzų išauginama Jungtinėse Valstijose. Ši daržovė visame pasaulyje suvokiama kaip nacionalinis Amerikos produktas. Be spragėsių neįmanoma įsivaizduoti Amerikos kino teatrų, o kukurūzų viskis — burbonas — tapo populiarus visame pasaulyje.
Kukurūzai — vertinga daržovė, nes juose yra angliavandenių, baltymų, riebalų, vitaminų A ir C, taip pat kalio, fosforo, kalcio, geležies.
Cukrinių kukurūzų burbuolės arba grūdai valgomi virti, kepti, troškinti - kaip atskiras patiekalas arba kaip garnyras, subrendusius galima šaldyti. Kai kurios tautos sugeba iš kukurūzų pagaminti daugiau kaip 150 valgių!

Žaliosios citrinos tėvyne laikoma Pietryčių Azija. Dabar šis vaisius yra plačiai paplitęs po pasaulį – jo galima rasti ir Irane, ir Floridoje, ir Indijoje, Meksikoje, Haityje, Malaizijoje. Žaliosios citrinos labai mėgstamos Tailande, o Tailando virtuvė neįsivaizduojama be šio vaisiaus ir jo lapų (ten paplitusi kita atmaina, nei mes įpratome matyti. Tailande populiari Kafiro žalioji citrina). Tajai taip mėgsta žaliąją citriną, kad vietoje žodžio „nuobodus“ dažnai vartoja posakį „kaip žalioji citrina be sulčių“.
Žaliosios citrinos skonis pasižymi ypatinga gaivia, pikantiška, šiek tiek karstelėjusia nata, kuri ir suteikia originalumo šiam vaisiui. Juk be jos tai būtų dar viena įprasta, daugiau ar mažiau rūgšti citrina. Žalioji citrina dažniausiai vartojama paprastai – nuplaunama ir supjaustoma arba iš jos išspaudžiamos sultys. Sultingesni yra labiau prinokę vaisiai, o lengviau išspausti sultis padės paprasti būdai – paspaudžiant delnu paridenti žaliąją citriną kietu paviršiumi.
Geriausia žaliąją citriną vartoti šviežią, kad nežūtų jos vitaminai, ypač B ir C. Žaliosios citrinos sudėtyje yra daug vaisinių rūgščių. Eteriniai aliejai gerina savijautą peršalus, karščiuojant, tonizuoja imuninę sistemą ir padeda kovoti su infekcijomis, stimuliuoja virškinimo sistemą.
Europoje žalioji citrina ypatingai išpopuliarėjo kartu su tekila. Be to, žalioji citrina – tai neatsiejama klasikiniais tapusių „Mochito“, „Kaipirinijos“, „Kuba Libre“ kokteilių sudedamoji dalis. Žaliosios citrinos sultys vartojamos paukštienos, žuvies patiekalams pagardinti, jomis šlakstomi vaisiai, kad nepatamsėtų.
Labai vertinama yra ir šio vaisiaus žievelė. Ji naudojama pagardinti karštiesiems patiekalams, padažams, net sultiniams. Sušaldyta ledo kubeliais, ji suteiks gėrimams gaivumo ir praturtins jų skonį. Galima pasigaminti ir citrininį cukrų: nutarkuoti trijų žaliųjų citrinų žievelės žaliąjį sluoksnį, sumaišyti jį su puse kilogramo cukraus ir padžiovinti. Taip pagamintas citrininis cukrus – puikus gėrimų, desertų, kokteilių priedas.

Kilmė - tikriausiai iš Mažosios Azijos. Šiandien laurai auga visame Viduržemio jūros baseino regione. Viena iš didžiausių eksportuotojų yra Turkija.
Vartojamos augalo dalys: lapai. Pramoniniu būdu laurų aliejus gaminamas iš vaisių, kurie taip pat gali būti naudojami kaip prieskonis.
Juslinės savybės: aromatingi ir šiek tiek kartoki.
Laurų lapai visų pirma asocijuojasi su Senovės Graikija, su mitologijoje žinomu Antikos dievu Apolonu, vyriškos jėgos ir grožio simboliu. Apolonas, gyvenęs tarp paprastų žmonių, įsimylėjęs nimfą vardu Dafnija ir be perstojo ją persekiojęs. Kartą, po sunkios ir pergalingos kovos prieš slibiną Pitoną, Apolonas sutikęs jauną meilės dievą Erotą, kuris nešėsi su savimi lanką ir strėles. Apolonas arogantiškai pajuokavo: „Kam tau, mažyli, šis lankas ir strėlės? Negi manai, kad gali nurungti mane šaudymo mene?“ Ši replika užgavo Erotą, ir jis kerštaudamas iššovė dvi strėles. Pirmoji – meilės strėlė – pataikė tiesiai Apolonui į širdį, antroji – neapykantos strėlė – pataikė į Dafniją. Nuo to laiko Dafnija pirmai progai pasitaikius bėgdavo nuo Apolono. Visi bandymai prisivilioti nimfą baigdavosi nesėkme. Iškankinta persekiojimų Dafnija pagalbos kreipėsi į tėvą Penėjų ir į Žemę, kad šie pakeistų jos išorę, ir Apolonas neberegėtų jos grožio. Po šio prašymo Dafnija pavirto į laurų lapų krūmokšnį (gaikiškai „dafna“ – laurai). Nuliūdęs Apolonas nuo to laiko ėmė nešioti ant galvos laurų lapų vainiką iš visžalių laurų.
Garsiųjų Olimpinių žaidynių, kurios pradėtos rengti Olimpe Dzeuso garbei nuo 776 m. ir vyko kas ketveri metai, nugalėtojai buvo puošiami alyvmedžių šakelių vainikais, vėliau imta naudoti lauro lapų vainikus. Šiam pasikeitimui įtakos turėjo Pitijos žaidynės, kurios vyko Delfuose (Pietų Graikija) Apolono garbei nuo 582 metų. Per dešimtmetį po Pitijos žaidynių atidarymo visoje Graikijoje atsirado dar dvi šventės, kurios vykdavo kas antri metai.
Daug vėliau Romos imperatoriai sugalvojo lauro lapų vainiką naudoti kaip dievo Apolono simbolį, be to, lauro lapai buvo populiarus Romos kulinarijos prieskonis.
Šiandien lauro lapai gana populiarus Vakarų šalių virtuvių prieskonis. Naudojamas sriuboms, troškiniams, padažams, marinatams ir dešroms pagardinti; keleto žuvies patiekalų skonis daugiausia priklauso nuo lauro lapų. Skirtingai nei kiti prieskoniai, lauro lapai gali būti naudojami (verdami) keletą kartų, neprarasdami savo aromato.
Švieži lauro lapai stipriai kvepia, bet taip pat yra pakankamai kartūs; tinkamai džiovinant, kartumas žymiai sumažėja, o kvapas gali net pagerėti. Nuskinti rankomis lapai rūšiuojami ir greitai džiovinami netiesioginiuose saulės spinduliuose. Geros kokybės lauro lapai vertinami ne pagal stiprų aromatą, o pagal šviesią žalią spalvą. Taisyklė, kurios reikia laikytis: kuo žalesnė spalva, tuo geresnė kokybė. Lauro lapai negali būti laikomi taip ilgai, kaip rodo jų kietas audinys, bet gali būti laikomi daugiau nei metus po nuskynimo. Ilgiau laikomi lapai praranda aromatą, paruduoja ir pasidaro kartesni.

Kininis litis (lot. Litchi chinensis) – iki 9 metrų išaugantis visžalis tropikų bei subtropikų medis, savitos sapinidinių (lot. Sapindaceae) šeimos augalas. Vaisiai susitelkę kekėmis, apvalūs arba ovalūs, slyvos dydžio, padengti kieta, gruoblėta žievele, o viduje permatomas, drebučius primenantis minkštimas gaubia didelį nevalgomą kauliuką. Neprinokusių vaisių žievelė yra žalsvos, prinokusių – rausvos, o pernokusių – rudos spalvos. Ličiai natūraliai auga visoje Pietryčių Azijoje - Kinijoje, Vietname, Indonezijoje, Filipinuose, taip pat Indijoje, Izraelyje ir Pietų Afrikoje. Derlių duoda tik po 20 metų, tačiau dera visus metus, todėl beveik visada jų galime rasti parduotuvėse.
Kinijoje ličiai laikomi romantiškumo simboliu. Ličių žievelė panaši į grublėtą odą. Vaisiaus viduje yra permatomas, drebučius primenantis minkštimas, kurio skonis panašus į prinokusių agrastų skonį. Litis taip pat turi dideli, bet nevalgomą kauliuką. Iš žievelės galima nustatyti, ar vaisius prinokęs - ji turi būti rausva. Neprinokę ličiai būna žalsvi, o pernokę ima ruduoti.
Ličiai gali būti nepaprastai gaivus, po pietų natūraliai valgomas desertas. Jie tinka daug kur, netgi pagardinti aštrius kiniškus saldžiarūgščius patiekalus.
Ličiuose yra daug vitamino C, vertingų angliavandenių bei mineralinių medžiagų – kalio, magnio, kalcio, fosforo ir geležies. Rytų medicinoje ličiai vartojami inkstų, kepenų bei plaučių darbui stimuliuoti, palengvinti kvėpavimą sergantiems tuberkulioze, astma ir bronchitais, normalizuoti cukraus kiekį kraujyje bei kraujo spaudimui sumažinti.

Riešutinis lotosas (lot. Nelumbo nucifera, angl. East Indian lotus, vok. indische Lotosblume) - lotosinių augalų (Nelumbonaceae) šeimos ir lotoso (Nelumbo) genties augalų rūšis. Lotoso lapai apie 50 - 70 cm skersmens, žiedai iki 20 - 25 cm, šaknys giliai po vandeniu, augalas gardžiai kvepia.
Nuo senų laikų riešutinis lotosas buvo auginamas pietryčių Azijos žemėse, vėliau jis atvyko ir į kitus žemynus. Pirmieji lotosą į Afriką pergabeno Senovės Persijos civilizacijos gyventojai, o 1787 m. botanikas Joseph Banks šį lotosą atvežė ir į vakarų Europą. Šiuo metu Afrikoje riešutinis lotosas jau išnykęs, tačiau jis yra plačiai paplitęs pietų Azijos ir Australijos botanikos soduose.
Visos lotoso dalys yra valgomos, tačiau dažniausiai vartojama traški, raudona šaknis: kepama aliejuje, troškinama, apvoliojama tešloje ir kepama gruzdintuvėje arba palengvėle išverdamą sultinyje. Lotoso šaknis yra išakėta skylučių, todėl supjaustyta griežinėliais vartojama puošti valgiams. Tokie papuošimai mėgstami japoniškosios virtuvės. Lotoso sėklas galima valgyli žalias, virti ar paskrudinti orkaitėje arba išvirus pasaldyti, sutrinti ir vartoti kaip įdarą japoniškiesiems ir kiniškiesiems pyragams ir sausainiams. Į džiovintus lotoso lapus vyniojami produktai (jie patiekalui suteikia specifinį aromatą, tačiau lapai yra diržingi, todėl nevalgytini). Lotoso šaknies galima gauti šviežios ir konservuotos, taip pat ir lotoso sėklų galite pirkti džiovintų ir konservuotų.

Mėta - visame pasaulyje paplitęs augalas, skirtingos jo rūšys kilusios iš Europos, Afrikos, Azijos ir Šiaurės Amerikos. Mėta - tamsiai žalios spalvos augalas pailgais lapais su nežymiai dantytais kraštais. Lapai gali būti žali, pilkšvai žali ar gelsvai žali priklausomai nuo augalo rūšies. Stiebo viršūnėje mėtos suformuoja kelis mažesnius ir vieną didelį pailgą šviesiai violetinės spalvos žiedyną.
Manoma, jog mėtų arbata stiprina skrandį, reguliuoja virškinimą, ramina nervus. Jos turi antiseptinių bei skausmą malšinančių savybių - augalo nuovirai gali nuraminti galvos, dantų skausmą. Mėtų nuovirus patariama gerti persišaldžius, sunkiai kosėjant. Mėtų nuoviras yra stiprus diuretikas.
Mėtos yra iš nedaugelio prieskonių, ypač dažnai vartojamų konditerijoje - desertams, padažams, gėrimams, ledams bei pyragams gardinti. Kulinarai mėtas derina su agurkais, žirneliais, sūriu, jogurtu, melionais ir šaltose bei karštose sriubose. Jų galima dėti į verdamas bulves - šios įgaus gaivų kvapą. Kadangi mėtose daug eterinių aliejų, jos naudojamos gaminant ir įvairius maisto produktus, ir kosmetikos priemones.

Mairūnas (Notrelinių šeima) – kilęs iš Mažosios Azijos. Tapus populiariu prieskoniu,  pradėtas auginti ne tik Viduržemio jūros regiono šalyse, bet ir Centrinėje bei Rytų Europoje, nors geros kokybės prieskoniams subręsti reikia  karšto klimato.
Aromatingas ir šiek tiek kartus. Mairūnas, panašiai kaip peletrūnas yra prieskonis augalas, kuriam iš vienos pusės reikia šilto klimato, kad įgytų specifinį aromatą, bet iš kitos pusės, džiovinant netenkantis kvapo. Nepaisant šio trūkumo, tai gerai žinomas Centrinėje Europoje kulinarinis augalas.
Džiovintas  mairūnas ypatingai svarbus pramoniniame maisto produktų perdirbime ir plačiai naudojamas kartu su čiobreliu, prieskonių mišiniuose dešrų gamyboje. Virtos ar keptos kepenys neįsivaizduojamos be  šio prieskonio. Mairūnas sudaro puikų derinį su lauro lapais. Gerai dera su nedideliais kiekiais juodųjų pipirų ar kadagio uogų.
Taip pat mairūnas naudojamas daržovių patiekaluose, jis labiausia tinka su šiek tiek sunkesnėmis daržovėmis, tokiomis kaip pupos ar kopūstai. Keptos bulvės puikiai dera su šiuo prieskoniu.
Pietų Europos kulinarijoje populiaresnis šviežias mairūnas. Kadangi šaltame klimate išaugusio mairūno kvapas silpnesnis, kituose regionuose jį naudojant galima ir nusivilti. Vakarų Azijoje auginamas mairūnas daug aromatingesnis nei europinė rūšys. Mairūnas taip pat populiarus tolimojoje Šiaurėje, aplink Kaukazo kalnus. Khmeli-suneli (gruziniškas prieskonių mišinys) naudojamas įvairiems gruziniškiems mėsos bei daržovių troškiniams ir garsiems Gruzijos virtuvės padažams skaninti.

Mandarinai atkeliavo pas mus iš Kinijos. Ten jie ir buvo pavadinti mandarinais – tai buvo toks retas ir vertingas vaisius, kad juos galėdavo vartoti tik aukšti Kinijos pareigūnai – mandarinai, kurių garbei ir buvo pavadinti šie nuostabūs vaisiai. Beje, mandarinų garbei buvo pavadintos ir mandarininės antys, bet tai jau kita kalba.
Viename rankraštyje, rašytame 1178 m., yra aprašomos net 27 mandarinų ir apelsinų veislės. Dabar jų yra kur kas daugiau, nes mandarinai plačiai paplito po visą pasaulį ir juos lengva kryžminti. Tikrojo mandarino ir kitų citrusinių vaisių (nuo mažyčių kinkanų iki didžiulių didžiųjų greipfrutų) hibridų yra labai daug. Kartais mandarinais vadinami ir kiti vaisiai (pavyzdžiui, klementinai, mineolos ir t. t.). Bet didžiausia šių citrusų augintoja ir importuotoja lieka Kinija.
Mandarinai – ne tik šventiniai, linksmi bei skanūs, bet ir labai vertingi vaisiai. Juose daug vaisių rūgščių, kalio, magnio ir kalcio bei vitaminų. Mandarinai gerina apetitą ir medžiagų apykaitą. Vertingas ne tik šių vaisių minkštimas, bet ir balta luobelė ir žievelė. Luobelėje yra glikozidų, stiprinančių kraujagysles, o eteriniai aliejai, esantys žievelėje, gerina nuotaiką ir kelia darbingumą, turi ir kitų naudingų savybių. Ne veltui Japonijos kompanijose dažnai kvepia mandarinais.

Mangas, mangamedis – anakardinių šeimos augalų gentis. Gentyje apie 35 rūšys. Vaismedis, vienas labiausiai kultivuojamų atogrąžų kraštuose, kilęs iš rytų Azijos – Mianmaro ir Asamo valstijos (Indija). Medis yra visažalis, 15-18 m aukščio, lapai iki 30 cm ilgio.
Vaisiai sveria iki 1,8-2,3 kg. Vaisiuose gausu vitaminų A, C ir D.
Mangai – tropinis vaisius, kurio sultingas ir saldus minkštimas gaubia didelį kauliuką. Dažniausia ovalios formos, įvairių spalvų ir dydžių. Prinokusių vaisių žievelė plona, elastinga, bet nevalgoma. Vaisiaus minkštimas geltonas ar oranžinis, panašus į sunokusios slyvos.
Mangų vaisiai turi angliavandenių, baltymų, organinių medžiagų, gausu mineralinių medžiagų ir vitaminų C, E, B. Beje, šie vaisiai turi net 80 procentų vandens.
Valgomi švieži, sunokę, bet nepernokę. Mangų dedama ruošiant gardžius užkandžius, žvalinančius kokteilius, pikantiškus padažus ar vaisinius drebučius. Mangus galima konservuoti, šaldyti ir džiovinti, virti uogienę. Kad pagerintumėte karotino, kurio šiuose vaisiuose daugiau nei morkose, pasisavinimą, salotas bei užkandžius užpilkite aliejumi, majonezu, jogurtu, neriebia grietine.

Mangoldai (Beta vulgaris, cicla, crispa) dvimetė daržovė. Tai valgomųjų burokėlių lapinis porūšis, kai kur laikomas askira rūšimi. Šaknis kartais sustorėjusi, sudaranti ploną šakniavaisį. Lapai tinka salotoms, sriuboms, konservams, o lapkočiai — troškinami ir verdami. Mangoldai savo maistine verte nenusileidžia bemaž špinatams. Juose gausu baltymų, mineralinių medžiagų, ypač fosforo, vitamino C, karotino. Mangoldai lengvai virškinami, turi mažai angliavandenių, rekomenduotini diabetikams. Iš lapų gaminamos salotos, iš lapkočių — apkepai. Mangoldai panašūs į burokėlius, tačiau jų šakniavaisis neauga. Šios daržovės auginamos dėl lapų. Yra paprastasis ir raudonasis mangoldai.

Mangostanai auga Sundos ir Molukas salose. Tai - dar vienas ištisus metus savo žalumos neprarandantis medis. Mangostano vaisiai rožinės spalvos, sotūs, primenantys citrinos ir persiko skonius. Čia daug medžiagų - antioksidantų. Kai kurių mokslininkų įsitikinimu, mangostanais galėtų būti gydomi sunkiomis ligomis (pavyzdžiui, vėžiu) sergantys žmonės. Pasaulyje sklando legenda, kad karalienė Viktorija netgi pažadėjusi didelį atlygį tam, kuris atneš jai mangostanų.
Su tamsiais ruda tvirta, sunkiai prapjaunama odele vaisius. Sunokęs vaisius - apvalios rudos spalvos uogos su tvirta odele. Viduje 8 šviesiai rudos sėklos, aplink jas storas sultingas baltos spalvos minkštimas. Skonis turi būti saldžiai rugštokas. Ir malonaus aromato. Uogos išsilaiko neilgai, nes vidus greitai genda. Mangostanai valgomi žali, minkštimą galima konservuoti su cukrumi, gaminti žele ir džemus. Uogos turi daug kalcio, fosforo, B ir C vitaminų.

Augalas, kilęs iš Amerikos tropikų, paplitęs Ramiojo vandenyno salose, Indonezijoje, Filipinuose ir atskiruose Afrikos regionuose. Šie augalai turi glikozidų, žali yra nuodingi, todėl prieš naudojimą maistui yra specialiai paruošiami, dažniausiai mirkomi, spaudžiami, džiovinami. Iš jų verdama košė, gaminami įvairūs patiekalai.
 Krakmolingus manijoko šakniastiebius galima paruošti ir virti taip pat kaip ir bulves. Gležni jo lapai verdami kaip špinatai, o į standesnius lapus įvyniojami kepami patiekalai. Iš džiovintų manijoko šaknų gaunami milteliai pietryčių Azijos šalių kulinarijoje naudojami sriuboms, padažams sutirštinti.

Pasiflora pasaulyje dar žinoma kaip aistros gėlė, kuri 1569 buvo atrasta ispanų Peru, kuriems jos išvaizda priminė Kristaus nukryžiavimo detales. Vardą jai suteikė ispanų jėzuitai, dvasininkai Pietų Amerikoje. Augalas išsiskyrė dideliais žiedais, kurių formos priminė Kristaus kančią (tris vinis, penkias žaizdas, erškėčių vainiką ir apaštalus), dėl to jėzuitai šią gėlę pavadino pasiflora (lot. passio - kančia, floris - gėlė). Jos kiaušinio formos vaisiai valgomi, išsiskiria saldžiu, sultingu, aromatingu, oranžinės spalvos minkštimu. Tai vieni gražiausiai žydinčių kambarinių vijoklinių augalų. Pasiflorų jų vardu pavadintoje pasiflorinių (Passifloraceae) šeimoje yra net 500 rūšių. Be to, auginama daug dekoratyvinių ir valgomus vaisius vedančių veislių. Peržydėjęs augalas suformuoja vaisius - tai daugiasėklės uogos su sultingu minkštimu. Kai kurių rūšių pasiflorų vaisiai, pvz., marakuja, granadila, yra valgomi. Taip šis žiedas ir tapo Kristaus kančios (passionis) simboliu ir nulėmė augalo pavadinimą.
Pasiflorą, kaip turintį gydomųjų savybių augalą, pradėjo vartoti senovės actekai. Indėnai pasifloras vartojo nuo nerimo, nemigos, galvos, menstruacinių bei kitokios kilmės skausmų. Šis augalas buvo „atrastas" Ispanų gydytojo Monardes ir 1569 metais atvežtas į Europą, kur plačiai pradėtas vartoti kaip raminamasis, skausmą mažinantis preparatas, taip pat varginant nemigai, akių ligoms, raumenų spazmams, gydant epilepsiją.
Augalo vaistinėje žaliavoje yra veikliosios medžiagos, kurios naudingos žmogaus organizmui. Sudėtyje esantis flavonoidas chrizinas - vienas veiksmingiausių junginių, slopinančių nerimo simptomus.
Marakujos valgomos šaukšteliu, tiesiai iš odelės, galima ir su sėklomis. Bet geriausia iš jų gaminti praskiestas ir pasaldintas sultis, kurias vėliau galima maišyti su kitomis sultimis arba gaminti ledus. Iš minkštimo gaminama želė bei sirupai. Vaisiuose gausu A, B, C grupės vitaminų, kalcio, fosforo, geležies, natrio ir serotonino.

Medetka - tai vaistinis, dekoratyvinis ir prieskoninis augalas, - ir gėlė, ir vaistažolė, ir prieskonis. Vienmetis, 30-50 cm aukščio, paprastais ir pilnaviduriais, geltonais ir oranžiniais žiedais.
Vaistinė žaliava - medetkų žiedai. Juose kaupiasi eterinis aliejus, flavanoidai, karotinoidai, gleivės, polisacharidai, raugai ir kt.
Medetkų preparatai veikia priešuždegimiškai, skatina audinių atsinaujinimo procesus, gydo žaizdas, pasižymi raminančiu poveikiu, malšina skausmą, stiprina širdies darbą.
Išoriškai medetkos vartojamos esant įvairiems bėrimams, odos žaizdoms, dermatitams. Medetkų užpilas tinka burnos ertmei skalauti sergant parodontoze, burnos gleivinės žaizdelėms, taip pat esant gerklės skausmui.
Medetką galima naudoti ir maistui: jos žiedai turi eterinių aliejų, organinių rūgščių, baltymų, vitamino C ir karotino. Šviežiais, o dar geriau džiovintais žiedais galima užtaisyti sriubas bei padažus, galima dėti į mėsos troškinius, salotas.

Melionas — moliūginių šeimos vienmetis augalas šliaužiančiu 1—3 m ilgio stiebu. Vaisiai dideli, kvepiantys, apvalūs arba pailgi. Nelygu kokia veislė, vaisių minkštimas būna baltas, žalsvas arba šviesiai oranžinis. Yra ir kitų meliono rūšių. Melionas, kilęs iš Mažosios ir Vidurinės Azijos, vėliau paplito kitose šalyse. Į Rusiją jis pateko XII—XIII a. graikų persikėlėlių iš Mažosios Azijos dėka.
Vaisiai turi iki 13% ir daugiau cukraus, azotinių medžiagų, riebalų, ląstelienos, lakiųjų aromatinių medžiagų, vitaminų PP ir C, nemažai folinės rūgšties ir karotino.
Anglai melioną valgo per pusryčius, JAV, pavyzdžiui, neretai meliono skiltele pradedami pietūs. Artimuosiuose Rytuose šviežias arba marinuotas melionas patiekiamas prie mėsos arba žuvies. Rusijoje dažniausiai jis valgomas desertui. Vidurinės Azijos gyventojai melioną vytina. Nuo plonų meliono skiltelių nuskuta žievę ir jas džiovina prieš saulę, išdėstę ant lentų arba faneros lapų. Džiovinama apie 10 dienų. Verdama melionų uogienė, ji yra labai skani. Melionai labai tinka sergantiems ateroskleroze, nes jie turi folinės rūgšties. Tinka jie taip pat ir pagyvenusiems žmonėms (ir vaikams), kadangi turi nemažai geležies, kuri būtina kraujo gamybai ir normaliam oksidacijos procesų vyksmui. Melioną patariama valgyti sergantiems širdies ir kraujagyslių, kepenų, inkstų ligomis ir mažakraujyste. Minkštimo nuoviru šalinamos pigmentinės dėmės, strazdanos ir spuogai.

Kriaušiniai melionai (isp. pepino) kilę iš Pietų Amerikos. XVIII amžiuje atvežti į Europą.
Nuo 8 iki 20 cm dydžio pailgi arba apvalūs vaisiai – nelygu rūšis. Kreminės spalvos, balta plona odele su gausybe šviesiai violetinių ruoželių. Geltonas minkštimas su iš dalies valgomomis sėklomis. Sultingi ir malonų kvapą skleidžiantys vaisiai yra beskoniai. Kriaušiniai melionai nėra kaloringi vaisiai. Turi vitaminų A, C, mineralinių medžiagų. Skaniausia valgyti šviežius, juos nuplovus ir nulupus kaip obuolius.

Melisa kilusi iš Pietų Europos, kur ji gerai žinoma nuo senų laikų. Jau tada ji buvo auginama kaip puikus bičių maistinis augalas. Iš tikrųjų melisos medus yra aukštos kokybės. Iš čia kilęs ir augalo pavadinimas (gr. melissa reiškia medų nešančią bitę).
Turi eterinio aliejaus; augalas kvepia citrina, yra kartoko, aštraus skonio. Melisa yra vitaminingas augalas. Nupjautais iki žydėjimo šviežiais ar džiovintais lapais ir jaunais ūgliais paskaninamos salotos, grybai, sriubos, žuvis, kompotai. Melisos lapais ir eteriniu aliejumi aromatizuojama arbata, actas, likeriai ir vynai. Danijoje melisa vartojama mėsai konservuoti. Eterinis aliejus vartojamas parfumerijoje ir farmacijos pramonėje vaistams aromatizuoti. Liaudies medicinoje melisos žolės antpilu žadinamas apetitas ir gerinama virškinimo organų veikla. Melisa vartojama ir kaip vaistas nuo traukulių, neuralgijos, ji padeda malšinti galvos, stiprius skrandžio skausmus, veikia raminančiai.

Mizuna (Brassica juncea var. Japonica) taip pat žinomas kaip japoniška garstyčia. Lapai panašūs į kiaulpienės, kvapnūs, lMizuna greens have a mild mustard flavour.engvo garstyčių skonio. Mizuna Japonijoje auginama nuo senų laikų. Tačiau manoma, jog ji kilusi iš Kinijos. Mizuna vartojama daugelyje japoniškų patiekalų. Ji tampa labia populiari visame pasaulyje. Mizuna skaninamos sriubos, salotos.

Anksčiau senovės graikai ir romėnai iš moliūgų darydavo butelius vandeniui ir vynui laikyti. O naudoti juos pradėjo Amerikoje. Čia moliūgai buvo žinomi dar prieš 3 tūkstantmečius iki Kristaus. Šių daržovių sėklų buvo rasta kasinėjant esančias Peru kapavietes.
Vaistas nuo įvairių ligų
Moliūgai ypač vertingas vėlų rudenį ir žiemą, kai šviežių daržovių asortimentas ribotas. Tai vertingas dietinis ir gydomasis produktas. Jame gana daug askorbino rūgšties. Moliūgo vaisiai turtingi karotino. Moliūgai pagal geležies kiekį tarp daržovių — čempionai. Juose yra B, C, E, D, PP vitaminų grupės, taip pat reto vitamino T, kuris pagreitina apytakos procesus organizme. Moliūgų ląsteliena nepluoštinė, gerai suverda ir lengvai organizmo pasisavinama. Todėl patiekalai iš šios daržovės rekomenduojami gydomajai ir profilaktinei mitybai.
Moliūgų sudėtyje yra nemažai vario, geležies, fosforo druskų, skatinančių kraujo gamybą. Todėl patiekalai iš moliūgų rekomenduojami sergantiems mažakraujyste, ateroskleroze. Ši daržovė taip pat naudinga susirgus kepenų, inkstų ligomis, reguliuoja virškinimą, padeda išvengti širdies kraujagyslių ligų ir hipertonijos. Moliūguose taip pat yra daug pektino, kuris šalina cholesteriną.
Iš moliūgų gaminama daugybė įvairių skanių patiekalų. Valgomas įdarytas, naudojamas troškiniams, garnyrams. Valgomos paskrudintos sėklos. Išskobti ir džiovinti vaisiai naudojami kaip ritualiniai reikmenys.

Valgomoji morka, kilusi Pietryčių Azijoje, šiuo metu yra viena iš populiariausių šakniavaisinių daržovių. VIII a. imperatorius Karolis Didysis morkas laikė garbingu patiekalu. Iki XVI a. jos buvo laikomos delikatesu. Europoje morkos paplito XVII amžiuje. XVI – XVII a. šias daržoves ypač vertino prancūzų ir vokiečių kulinarai. Tuo metu iš morkų gaminamų patiekalų receptų yra išlikę iki šių dienų. Hipokrato laikais morka buvo laikoma panacėja – vaistas nuo visų ligų. Iš jos ne tik ruošdavo daugybę patiekalų, bet ir gamindavo įvairius tepalus, antpilus, lašelius ir nuovirus. Viduramžiais žmonės tikėjo, kad nykštukai auksą iškeičia į morkas. Taigi tais laikais jos buvo itin vertinamos.
Italų mokslininkai tvirtina, kad morkų mėgėjai pasižymi retu seksualiniu apetitu. Kai kuriose šalyse ši morkų savybė buvo žinoma nuo senų senovės. Žyniai frigidiškas moteris ir vyrus, nebesidominčius dailiąja lytimi, girdė morkų sultimis.
Morkų anksčiau buvo visokių spalvų, ne tik oranžinės. Egzistavo raudona, juoda, žalia, balta ir violetinė rūšys. Jos tapo mums įprastos spalvos XVI amžiuje, kai olandų augintojai nusprendė šiai šakninei daržovei suteikti patriotiškumo. Naudodami mutavusias sėklas iš Šiaurės Afrikos, augintojai išvedė oranžinę veislę, kad pagerbtų savo monarchą Williamą I, Oranžijos princą, kuris iškovojo jiems nepriklausomybę. Šalis su oranžine vėliava nuo šiol turėjo ir oranžinę morką.
Šiuo metu taip pat auginamos ne tik oranžinės spalvos morkos, bet ir baltos, geltonos, raudonos ir violetinės. 
Didžiausia morka buvo išauginta Aliaskoje. Ji svėrė net 8,6 kilogramus.
Kulinarijoje morkos vartojamos labai įvairiai. XVII amžiuje europiečiai, virdami sriubas, dėdavo į jas morkų lapų, iš pakepintų morkų virdavo „kareivišką“ kavą. Vokietijos kaimuose tokia kava verdama ir dabar. Šiuo metu be morkų neapsieina nė viena šeimininkė. Morkų dedama į įvairias sriubas, garnyrus, mišraines, įdarus, vartojamos troškintos ir šviežios, kepami blynai, morkų pyragai. Morkos būtinos vaikų maistui.
Morka - tai grožio ir jaunystės paslaptis. Jų spalva išsklaido liūdesį, depresiją, o pati daržovė yra mažai kaloringa, skani ir maistinga. Morkoje yra vitamino C, B, D, E, mineralų, kalcio, geležies, magnio ir daug vertingojo karotino, kuris organizme virsta vitaminu A ypač - naudingo akims. Jei jūs ilgai dirbate kompiuteriu, blogai matote prietemoje, valgykite daugiau morkų. Morkos ne tik gerina regėjimą, bet ir stiprina organizmą, padeda atgauti jėgas po persirgtų ligų ir didelių protinių bei fizinių krūvių, gydo skrandžio opą, padeda sergant navikinėmis ligomis, tuberkulioze ir mažakraujyste. Taip pat gerina apetitą, sutvirtina dantis, didina atsparumą infekcijoms. Karalienės titulas morkai pripažįstamas dėl jos pagrindinio turto – karotino. Jis mūsų organizmui gyvybiškai būtinas. Be jo sutrinka medžiagų apykaita, silpsta ir pats žmogus, jo nervai, mažėja atsparumas infekcinėms ligoms, vystosi vištakumas. Graužiant žalią morką, stiprėja dantenos, mažėja mikrobų burnoje ir visame organizme. Morkas rekomenduojama valgyti su augaliniais aliejais, pienu ar grietinėle, nes tik tuomet jose esantis karotinas virsta vitaminu A.

Nektarinas - kultūrinė persikų atmaina, turinti lygią odelę. Nors persikai ir nektarinai įvardijami kaip skirtingi vaisiai, kartais klaidingai manant, kad nektarinas yra slyvos ir persiko hibridas, genetiškai tai yra ta pati rūšis. Genetinių tyrimu metu buvo nustatyta, kad lygi nektarinų odelė yra viso labo recesyvinio geno pasireiškimas (kai tuo tarpu pūkuota persikų odelė yra dominantinis požymis). Persiko kauliuką yra sunku atskirti nuo nektarino. Į nektarino medį galima įskiepyti persiką ir atvirkščiai.
Kaip ir persikai, nektarinai gali būti geltoni, balti, gali lengvai arba sunkiai atsiskirti nuo kauliuko. Dėl plaukelių nebuvimo nektarinų odelė gali atrodyti raudonesnė nei persiko. Nektarinų veislės dažniausiai yra saldesnės nei persikų.
Nektarinų istorija yra nežinoma, jie pirmą kartą paminėti 1616 m. Anglijoje.
Nektarinai auginami Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kalifornijoje, Čilėje ir Pietų Afrikoje.

Obuolys - obels vaisius.
Obuoliai kilę iš Centrinės Azijos. Iki šiol ten randama jų laukinių protėvių. Manoma, jog obelis buvo pirmasis vaismedis, kuris buvo pradėtas kultivuoti. Obuoliai mitologijoje ar religijoje buvo traktuojami kaip uždrausti, geidžiami vaisiai, simbolizuojantys vaisingumą, nuodėmę.
Pasaulyje yra daugiau kaip 7 500 žinomų obuolių veislių. Dauguma šių veislių yra kultivuotos, orientuojantis į šviežių obuolių vartojimą, tačiau yra veislių, kurios buvo kultivuotos specialiai kepinių ar obuolių sidro gamybai. Daugiausia obuolių išauginama Kinijoje, Jungtinėse Valstijose, Irane, Turkijoje, Rusijoje, Italijoje ir Indijoje. Pasaulyje yra skiriamos 4–7 obuolių veislių grupės pagal vaismedžių žydėjimo laiką.
Valgyti obuolius ne tik gardu, bet ir sveika. Manoma, jog obuoliai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gali sumažinti pavojų susirgti vėžiniais susirgimais, yra puikus vaisius svorio reguliavimui ir virškinimo skatinimui.
Vaisiaus luobelė labai plona, minkštimas sultingas, be sukietėjusių ląstelių. Prinokę obuoliai būna raudoni, geltoni, žalsvi ar įvairiaspalviai.
Obuoliai gali būti kepami, verdami, džiovinami, konservuojami. Jie dažnai naudojami kaip pyragų, blynų ir kitų kepinių įdaras. Gaminamas obuolių sūris. Iš šviežių ar virtų vaisių gaminami įvairūs gėrimai: gaiva, kompotas, limonadas, spaudžiamos sultys. Rauginant obuolių sultis, gaminamas obuolių vynas, sidras.

Vienas iš geriausių “Golden Delicious” obuolių palikuonių. Veislė sukurta Olandijoje 1950 metais. “ELSTAR” obuoliai yra gana savitos išvaizdos. Jų odelė tarsi marmurinė, lengvai blizganti. Dažniausiai būna nuo aukso geltonumo iki raudonos pereinančios spalvos. Patraukliai saldaus skonio.

Obuoliai  “Red Chief” ypatingai patrauklūs savo ypač sodria raudona spalva. Obuolių odelė lygi ir blizgi. Obuoliai yra gražios smailėjančios formos, labai sultingi, saldžiarūgščio skonio. Šie obuoliai papuoš kiekvienos šeimininkės stalą.

„Auksis“ - rudeninė obelų veislė. Ją 1951 m. Vytėnuose išvedė I. Štaras ir D. Bulavienė, sukryžminę Mekintošą su Gravenšteinu. Nuo 1987 m. veislė rajonuota visoje respublikoje.
Vaisių odelė vidutinio storumo, gelsva, įsaulyje padengta šviesiu raudoniu ir tamsiai raudonais nevienodo ilgumo ir platumo dryžiais ir taškais. Vaisiai gana atsparūs rauplėms ir rudajam puviniui, labai skanūs, aromatingi, rūgščiasaldžiai. Minkštimas gelsvas, švelnios konsistencijos, labai sultingas. Šerdelė neryški, nedidelė. Sėklų kameros nedidelės, siauros, uždaros arba pusiau atviros.

„Braeburn“ yra viena iš svarbiausių komercinių obuolių veislių. Ši veislė buvo sukurta Naujojoje Zelandijoje 1950 m., ir per pastaruosius dešimtmečius tapo viena populiariausių pasaulyje. Sėkmę lėmė tai, jog šią veislę lengva auginti, ji pasižymi daug priežiūros nereikalaujančiu sandėliavimu ir ilgu galiojimu.
„Braeburn“ obuoliai laikomi tarsi obuolių skonio „etalonu“.  Daugybę metų į šią veislę lygiuojamasi, išvedamos naujos veislės, tačiau tikroji klasika lieka nepralenkiama. Šie obuoliai sultingi, gaivūs, nei per saldūs, nei rūgštūs. Juos skaniausia valgyti, truputį palaikius žemesnėje nei kambario temperatūroje.
Ir nors rinkoje kiekvieną dieną atsiranda vis naujų obuolių veislių, „Braeburn“ lieka viena pirmaujančių.

„FUJI“ obuoliai pradėti auginti Japonijoje 1930 metais. Vėliau jie išpopuliarėjo ir tapo vieni populiariausių pasaulyje. Šie obuoliai yra vieni saldžiausių, todėl mielai valgomi švieži ar maišomi į įvairias salotas, dedami į desertus. „FUJI“ obuoliai taip pat pasižymi ypatingai ilgu galiojimo laiku.

„Gloster“ – labai derlinga veislė, sukurta Vokietijoje. Jie stambūs, kūgio formos. Odelė žalsvai gelsva, beveik visa su tamsiu raudoniu. Minkštimas baltai žalias, sultingas.

Medaus saldumo obuoliai. Pirmą kartą pristatyti 1900 metais Vakarų Virdžinijoje. Priklauso ankstyvosioms obuolių veislėms. Dideli, aukso geltonumo vaisiai, plona odele. Traškūs, sultingi, kvapnaus minkštimo ir lengvo saldaus skonio. Šių obuolių minkštimas nėra kietas, todėl šie obuoliai geriausiai tinka desertams, pyragams ar obuolienėms. Kepami šie obuoliai labai gerai išlaiko formą.

Obuoliai „Granny smith“ buvo išvesti 1868 metais Australijoje. Pavadinti Maria Smith garbei, kuri išvedė šios veislės obuolius. Pirmą kartą pristatyti  1935 metais Jungtinėje Karalystėje. Iki šiol Australijoje, Naujojoje Pietų Velso valstijoje, vyksta „Granny Smith“ festivalis. 1968 metais roko grupei „The Beatles“ pradėjus dirbti su “Apple Records”, „Granny Smith“ obuolio atvaizdas tapo “Apple Records” logotipu.
„Granny Smith“ obuoliai yra šviesiai žalios spalvos, traškūs, sultingi. Jų odelė stangri. Ilgas galiojimo laikas. Minkštimas greitai nerunda, supjausčius, todėl puikiai tinka įvairoms salotoms. Yra tik vienas žodis, apibūdinantis „Granny Smith“ skonį: rūgštūs. Dėl gaivaus rūgštaus skonio šie obuoliai puikiai tinka įvairiems kepiniams.

"Ida Red" obuolių veislė buvo išvesta 1942 metais Idaho, sukryžminus “Jonathan“ ir „Wagner“ obuolius. Šie obuoliai dažniausiai yra skaisčiai raudonos spalvos, blizgios odelės. Jų minkštimas sultingas, labai aromatingas. Idealiai tinka įvairiems kepiniams. Kepti išlaiko savo formą. „Idared“ derlius nuimamas nuo rugsėjo pabaigos iki spalio vidurio. Obuoliai ilgai išsilaiko.

„Jonagold“ yra aukštos kokybės amerikiečių obuolių veislė, sukurta 1940 metais, sukryžminus „Jonathanas“ ir „Golden Delicious“  obuolių veisles.  Tai gana plačiai auginama komercinė obuolių veislė, mėgiama dėl didelio vaisiaus ir universalaus saldžiarūgščio skonio. Universalaus vartojimo. Tinka pyragams, desertams, salotoms. Gardūs valgyti ir švieži.

Viena populiariausių obuolių veislių pasaulyje. Veislė išvesta Amerikoje 19-ojo šimtmečio pabaigoje. Mėgsta šiltą klimatą. Iš šios veislės išvesta eilė kitų obuolių. Šiuo metu populiarėja ir iš jų išvesta obuolių veislė “Fuji Gala”.
Skanūs valgyti švieži. Tinka salotoms, kepiniams. Ryškiai raudonos gražios spalvos, vidutinio dydžio. Minkštimas baltas, švelnaus aromato. Šie obuoliai priskiriami saldiems, minkštiems obuoliams.

Okra (lot. Abelmoschus Esculentus, kartais Hibiscus Esculentus L.) – dedešvinių (Malvaceae) šeimos žydintis augalas, vertinamas dėl žalių, su apvaliomis baltomis sėklomis vaisių, turinčių penkias pertvaras ir iš išvaizdos primenančių aguročius. Augalas daugiametis arba vienmetis, užauga iki 2 metrų, plačiais ilgais lapais, dideliais baltais arba gelsvais penkialapiais žiedais. Vasius užauga iki 18 centimetrų ilgio.
Okra dar vadinama „lady‘s fingers“, gumbo, bhindi. Kilusi iš Vakarų Afrikos, dabar mėgstama ir išplitusi po visą pasaulį, auginama karštesnio klimato zonose.
Maistui okra gali būti trumpai apkepama, pridedant parūgštinančių priedų – citrinos sulčių, acto ar pomidorų, taip pat ją galima supjaustyti griežinėliais ir kepti ilgai, troškiniuose su mėsa, vasiai skanūs ir marinuoti. Okra mėgstama Sirijoje, Egipte, Graikijoje, Turkijoje, Kipre. Karibuose okra verdama sriuboje kartu su žuvimi, Haityje troškinama su ryžiais ir kukurūzais, Indijoje kepama su prieskoniais ir cukrumi. Japonijoje populiari su sojos padažu arba kaip tempuros įdaras. Brazilijoje troškinama kartu su vištiena.
Okrose yra daug angliavandenių, ląstelienos, gausu vitaminų A, B, B9, C ir G, mineralinių medžiagų (kalio, magnio). Okros palai dedami į įvairius patiekalus, valgomi ir žali kaip salotos, o pakepintos ir sumaltos sėklos gali būti kavos pakaitalas, iš sėklų taip pat spaudžiamas žalsvai geltonos spalvos aliejus, turintis malonų kvapą ir daug nesočiųjų riebalų rūgščių.

Pankolis – salierinių šeimos augalų gentis. Auginamas kaip vaistinis ir prieskoninis augalas dėl eterinių aliejų, kurių gausu vaisiuose.
Pankolių kvapas ir skonis - saldus ir aromatingas, primenantis anyžių, bet subtilesnis.
Pankolis – nuo seno naudojamas Viduržemio jūros regiono prieskonis, jis jau prieš 3 tūkst. metų buvo žinomas graikams. Bėgant laikui pasklido tiek į šiaurę, tiek į rytus, todėl dabar žinomas ir Šiaurės Europos ir Rytų Azijos virtuvėse. Vidurio Europoje pirmiausia naudojamas kaip duonos prieskonis. Be to, tinka koncervuojant daržoves arba actui aromatizuoti. Viduržemio jūros regione pankoliais gardinama mėsa ir paukštiena, dar dažniau – žuvis ir jūros gėrybės. Pankolių rasime itališkose dešrose, makaronų padažuose, su kitomis žolelėmis – alyvų aliejaus pagrindu paruoštuose marinatuose daržovėms ar jūros gėrybėms, kurios patiekiamos kaip užkandžiai. Kretos salos moterys stiprią pankolių vaisių arbatą maišydavo su jogurtu ir medumi – tokia kaukė skirta veido odai gražinti ir išlyginti.
Patiekalai su šia daržove ypač tinka tiems, kurie nori sveiko ir nekaloringo maisto. Pankolis yra lengvo krapų ir anyžių skonio, turi vitaminų A, B grupės, C, E, K, karotino, kalio, kalcio, fosforo, jis gerina žarnyno veiklą, mažina kraujospūdį, todėl labai naudingas žmogaus organizmui. Pankoliai net kepami neprisigeria aliejaus, tad patiekalai bus lengvi ir neriebūs. Iš pankolių galima pagaminti ir trintą sriubą. Pagardinę ją grietinėle gausime sveiką ir labai skanų patiekalą. O jeigu dar pridėsime gabaliuką keptos žuvies, skonis bus nepakartojamas. Taip pat su šia daržove galima gaminti ir salotas. Ji puikiai dera su fetos sūriu, mėlynaisiais svogūnais ir balzamiko padažu, pagamintu iš baltojo vyno ir graikinių riešutų. Naudojamas absento gamyboje, yra vienas iš trijų sudedamųjų dalių.

Papaja – tropiniame klimate augančio papajinio melionmedžio vaisius. Botanikoje papaja yra klasifikuojama kaip uoga. Papaja būna iki 45 cm ilgio ir sveria nuo 400 g iki 10 kg. Nesunokusi papaja būna žalia ir tvirta. Į melioną panašios papajos nokdamos tampa geltonai auksinės spalvos, minkštimas įgauna salsvą skonį ir malonų aromatą. Pagal struktūrą, formą ir skonį papaja primena melioną su aviečių aromatu.
Vaistingosios augalo savybės europiečiams yra žinomos jau nuo XVI a., kada 1519 metais Fernando Kortesas, šalia Meksiko miesto buvo apsinuodijęs mėsa. Vietiniai gyventojai pagirdė jį gėrimu iš papajos, ir Kortesas greit pasveiko.
Papajos pirmiausia naudojami kaip valgomi vaisiai. Paprastai juos valgo šviežius, be žievelės ir sėklų. Neprinokusias papajas valgo keptas ar virtas, salotose ir troškiniuose.
Papajos turi daug fermento papaino ir kitų baltymų. Papainas yra proteazė – baltymus skaidantis fermentas, kurį naudoja mėsai minkštinti (dedą į miltelinius mėsos minkštiklius). Pietų Amerikos gyventojai papają mėsos minkštinimui naudoja tūkstančius metų. Papainas naudojamas gaminti tabletes, gerinančias virškinimą.
Jei jums problemų kelia oda, papają verta valgyti kiekvieną dieną. Jos minkštime gausu vitamino A. dėl šio vitamino poveikio oda tampa švelni, raukšlelės išsilygina. Papajos lapai – puiki priemonė, greitinanti žaizdų gijimą.
Jei norite sulieknėti, papajos tyrė jums bus puikus sviesto, margarino ir aliejaus pakaitalas ruošiant bet kokį kepinį. Jei jus kankina PMS, likus kelioms dienoms iki mėnesinių pradžios pradėkite maitintis papajomis. Jose gausu geležies, kuri būtina šiomis dienomis.
Juodos papajų sėklos yra valgomos, turi aštrų prieskonišką skonį. Sutrintas jas kartais naudoja kaip juodųjų pipirų pakaitalą. Kai kur Azijoje jaunus troškintus papajinio melionmedžio lapus valgo kaip špinatus.

Paprika priklauso notreliažiedžių poklasio bulvinių šeimos augalų genčiai.
Kultūrinės paprikos yra vienmetės. Žiedai pavieniai arba auga po du stiebo išlinkimuose. Vaisius – uoga.
Jos kilusios iš Pietų Amerikos žemyno, kur buvo auginamos kaip daugiamečiai augalai. Į Europą paprikos atvežtos XV amžiuje didžiojo keliautojo Kristupo Kolumbo.
Iš viso priskaičiuojama apie 20–27 skirtingos paprikų vaisių rūšių grupės (pastarosios dar skirstomos į daugybę skirtingų pavadinimų paprikų), kurių beveik visos pasižymi aštrumu dėl jose esančio kapsaicino ir kulinarų yra vadinamos bendru vardu – Čilės paprikomis. Aptinkama ir saldžiųjų, visiškai neaštrių paprikų.
Pagal skonį europiečiai paprikas suskirstė į saldžiąsias ir karčiąsias. Saldžiosios paprikos pastaruoju metu jau noriai auginamos ir valgomos žalios, troškintos ar konservuotos. Karčiosios paprikos vartojamos kaip prieskonis padažams, sriuboms, marinatams, mėsos patiekalams paskaninti. Iš jų galima pasigaminti pipirų miltelių.
Saldžioji paprika – populiariausia paprika Lietuvoje, skirtingai nei visos kitos neturi nė trupučio kapsaicino, todėl yra ne aštrios, o saldžios. Augalas kildinamas iš Meksikos, Centrinės bei Pietų Amerikos, iš kur apie XV a. buvo atvežtas į Europą ir šiuo metu yra viena iš populiariausių daržovių pasaulyje. Dažniausiai šis vaisius vadinamas tiesiog paprika ir būna visokių spalvų: raudonos, geltonos, oranžinės, žalios (pastarosios nuskinamos ir parduodamos nesunokusios), o rečiau – violetinės, baltos ar rudos. Saldžiosios paprikos kulinarijoje labai plačiai naudojamos, dažniausiai šviežios. Paprikas galima įdaryti, patiekti kaip garnyrą, dėti į salotas, valgyti tiesiog gabalėliais su padažu, dėti į sriubas, padažus, marinuoti. Maistui vartojami paprikų vaisiai, kuriuose gausu angliavandenių, mineralinių medžiagų, ypač kalio, C, B grupės, E vitaminų. Paprikos didžiausias vitamino P šaltinis.
Gana ilgai paprikos buvo vartojamos tik kaip egzotiškas prieskonis. Pramoninę reikšmę šios daržovės įgijo nuo praėjusio šimtmečio vidurio.
Daugiausia saldžiosios paprikos veislių ir hibridų yra išvedama Olandijoje. Veislių yra daug, skiriasi jų vegetacijos trukmė (130–170 d.), augalų aukštis (25–90 cm), vaisių forma (cilindriniai, smailėjantys, kūgiški, plokšti), vaisių spalva (raudoni, geltoni, žali, rudi, violetiniai), vaisių svoris (50–400 g), biocheminė sudėtis, vaisiaus minkštimo storis (2–10 mm), derlius (2–10 kg/m2).

Pastarnokai salierinių (Apiaceae) šeimos dvimečiai augalai. Laukiniai pastarnokai aptinkami Europoje, Azijoje, Naujojoje Zelandijoje. Lietuvoje auga pakelėse, pagrioviuose, pievose, sąvartynuose. Tai sena daržovė, Europoje buvo plačiai auginama prieš įvežant bulves.
Pastarnokų šakniavaisiuose esti 1,4% baltymų, 11% angliavandenių, 20 mg % vitamino C ir B grupės vitaminų, daug mineralinių medžiagų: kalcio— 57, kalio— 342, fosforo — 73, magnio — 22, geležies — 0,7 mg %. Eteriniai aliejai (350 mg %) lemia stiproką šakniavaisių kvapą.
Pastarnokų šakniavaisiuose esančios medžiagos pagerina apetitą, virškinimą, teigiamai veikia širdies kraujagysles, skatina iš organizmo skysčių išsiskyrimą.
Pastarnokų šakniavaisiai vartojami švieži, virti, kepti, troškinti, konservuoti. Iš jų gaminamos salotos, sriubos, įvairūs šalti ir karšti patiekalai.
Pastarnokai - pikantiška ir kvapi daržovė. Šių baltųjų garbanotų šaknelių poveikis panašus į ženšenio arba žaliosios arbatos: jos tonizuoja, teikia žvalumo, stimuliuoja smegenų veiklą.
Anksčiau pastarnokų užpilu buvo gydoma depresija. Šiose šaknelėse esantys eteriniai aliejai didina fizinį bei seksualinį aktyvumą. Jose yra daug vitamino B2.
 

Peletrūnas į Europą atkeliavo iš Rusijos, tačiau manoma, kad pirmieji peletrūną kaip prieskonį 13 amžiuje pradėjo naudoti arabai. Dažniausiai naudojamas paprastasis (prancūziškas) peletrūnas, yra ir kita rūšis – rusiškas peletrūnas, kuris neturi tokio stipraus skonio ir aromato kaip jo prancūziškasis giminaitis.
Peletrūnai dedami į raugiamus agurkus ir kopūstus, jais gardinami actas, garstyčios, pikantiški padažai, įvairūs konservai ir gatavi prieskonių mišiniai. Tinka žvėrienos ir avienos patiekalams, riebiems padažams, taip pat galima paskaninti paukštienos, veršienos, varškės ir baltojo sūrio, kiaušinio patiekalus. Jų aromatas ir skonis puikiai dera su pomidorais, agurkais, cukinijomis, aguročiais. Peletrūnai ypač rekomenduojami tiems, kas negali valgyti sūdyto maisto – jų skonis ir kvapas puikiai kompensuoja druskos trūkumą.

Perilė (Perilla) priklauso mėtų genčiai.  Jos lapų stiprus eterinių aliejų skonis primena mėtas arba pankolius. Perilė gali būti žalios arba raudonos spalvos. Manoma, jog perilės lapai turtingi mineralais ir vitaminais, turi priešuždegiminių savybių. Perilės lapai kartais dar vadinami raudonosiomis mėtomis, Japonijos baziliku.
Japonijoje šie prieskoniniai lapeliai dažnai valgomi su žalios žuvies griežinėliais, salotomis, spageti, mėsos ir žuvies patiekalais. Šių augalų prieskoniniais lapeliais galima skaninti picą.
Iš perilės taip pat gaminamas aliejus. Perilės aliejaus skonis šiek tiek panašus į sezamų aliejų. Maistui gali būti vartojamos ir perilės sėklos, kurias galima skrudinti, grūsti, maišyti su sezamu ir druska.

Šio augalo vardas, kurį jam davė graikai ir romėnai, rodo, kad jis kilęs iš Persijos. Iš čia augalas paplito ir į Vidurinės Azijos šalis, kur persikus jau seniai augino. Tačiau dabar nustatyta, kad persikai kilę iš Rytų Azijos, galbūt Kinijos, subtropikų.
Tai erškėtinių šeimos nedidelis medis. Jo žievė rausvai raudona, vainikas platus, lapai elipsiški, smailiaviršūniai. Vaisius — stambus, aksominiai pūkuotas kaulavaisis, kurio minkštimas sultingas, saldus, aromatingas (baltas, oranžinis, oranžiniai rausvas). Kauliukas stambus, gruoblėtas, sėkla karti, kvepia migdolu.
Vasiuose yra iki 15% cukraus, obuolių, vyno, chino ir citrinos rūgščių, eterinio aliejaus, kalio, geležies, vitaminų C, B grupės ir karotino. Sėklos turi iki 57% riebiojo aliejaus, eterinio aliejaus (karčiųjų migdolų), glikozido amigdalino ir kitų medžiagų. Švieži persikai valgomi žali arba konservuoti. Iš jų verdami kompotai, uogienės. Persikų sultys labai skanios, jų duodama vaikams ir ligoniams.  Persikai stiprina virškinimo liaukų sekreciją ir gerina virškinimą. Persikai labai tinka sergantiems širdies ligomis, nes jie turi daug kalio. Persikų aliejus labai vertinamas farmacijos pramonėje. Jis, kaip ir abrikosų aliejus, tirpdo kai kuriuos po oda ir raumenis leidžiamus vaistus. Jis naudojamas ir skystiems tepalams gaminti.
Liaudies medicina gydo persiko lapų ir žiedų nuovirais. Lapų nuovirai ar šviežios jų sultys geriamos, sergant reumatu, galvos skausmais, kai kuriomis skrandžio ir žarnyno ligomis. Žiedai vartojami kaip vidurius paleidžiantys ir šlapimą varantys vaistai. Karštos lapų nuoviro vonelės daromos, sergant egzema.

Persimonas, dar dažnai vadinamas churma, kilęs iš Kinijos. Jis nuo seno vadinamas dietiniu produktu. Šie vertingi vaisiai sukaupia daug organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, pektinų, rauginių ir dažinių medžiagų. Jie vertinami dėl juose susikaupiančių gliukozės ir sacharozės (iki 25 proc.).
Ypač daug šiuose vaisiuose yra karotino, vitamino C, jodo, geležies, vario, kalio ir kalcio. Dėl didelio pektino kiekio liaudies medicina šiuos vaisius naudojo skrandžio ir kitoms virškinamojo trakto ligoms gydyti.
Puikiai persimonai saugo inkstus. Pasižymėdami šlapimą varančiu poveikiu persimonai padeda greičiau iš organizmo pašalinti kalcio druskas. Be to, šie vaisiai turi baktericidinių savybių, todėl tinka įvairiems uždegiminiams procesams slopinti, žaizdoms gydyti. Tinka peršalus, skaudant gerklei.
Persimonai mažina kraujospūdį, stiprina kraują ir padeda organizmui atsistatyti po išsekimo, gerina virškinimą, žadina apetitą, suteikia žvalumo. Juose esantis karotinas saugo regėjimą.
Dažniausiai persimonai valgomi švieži. Jei vaisius dar ne visiškai sunokęs, gleivinę sutraukiantį jo poveikį galima panaikinti 10-12 val. vaisius palaikius 30-40°C temperatūros vandenyje arba truputį pašaldžius.
Prinokęs vaisius yra sviesto minkštumo. Šaukštu išimtą minkštimą galima valgyti sumaišius su saldumynais ar jogurtu. Persimonai naudojami salotoms gaminti, jie tinka želė, pudingui ar pyragui pagardinti. Iš jų verdami džemai ir marmeladai. Su jais gali būti ruošiami padažai salotoms.
Daugelyje šalių labai populiarūs džiovinti persimonai, kai kur iš jų gamina vyną, sidrą, alų.

Petražolės (lot. petroselínum, angl. parsley, rus. петрушка)
Petražolės – ryškiai žalias dvimetis augalas, kaip prieskonis vartojamas ne tik Europoje, bet ir Amerikos, Vidurio Rytu virtuvėse.
Petražolės kilusios iš Viduržemio jūros regiono, lotyniškas pavadinimas reiškia „augantis ant akmens". Šiuo metu tai vienas populiariausių prieskoninių augalų. Naudojamos kulinarijoje, farmacijoje, kosmetikoje.
Plačiai naudojamos, nes lapai puikaus kvapo ir skonio dėl eterinių aliejų, gerinančių virškinimą ir žadinančių apetitą. Petražolėse ypač gausu vitaminų - C (penkis kartus daugiau negu citrinose ar apelsinuose), B1, B2, K, PP ir mineralinių medžiagų: kalio, magnio, kalcio, fosforo. 50 gramų petražolių yra vitamino C ir karotino dienos norma.
Išskiriamos dvi petražolių rūšys: garbanotoji ir plačialapė.
Garbanotoji petražolė puikiai tiks patiekalus puošti, nes ši yra silpnesnio kvapo ir ne tokio gero skonio kaip plačialapė.  Garbanotoji petražolė tiks ir garnyrams paskaninti. Užbarsčiusi ant viršaus kapotų petražolių, galite patiekti daugybę patiekalų.
Šviežios plačialapės petražolės puikiai dera su žuvies patiekalais, sriubomis ir padažais. Jos išsiskiria švelniu skoniu ir kvapu, tinka su kitomis prieskoninėmis žolelėmis – bazilikais, krapais, svogūnų laiškais. Plačialapių petražolių dėkite gamindama padažus, ypač kuriais gardinsite žuvies patiekalus. Be to, petražolės puikiai tiks ir kaip marinato priedas.

Beveik prieš 400 metų vienas valstietis, gyvenęs netoli Paryžiaus, pastebėjo gražius baltus grybus, išaugusius ant komposto krūvos. Paaiškėjo, kad šie grybai yra ne tik gražūs, bet ir skanūs bei maistingi, o augti gali praktiškai bet kur. Kai buvo pastebėta, kad pievagrybių grybiena, pernešta į kitą vietą, tik dar labiau išsiplečia, grybus pradėta auginti visoje Europoje, o vėliau ir visame pasaulyje. 1707-aisias pirmą kartą aprašytas šampinjonų auginimo metodas. Prancūzijoje jie iki šiol vadinami „champignon de Paris“ – „Paryžiaus grybai“.
Parduotuvėse pievagrybių galima nusipirkti ištisus metus. Juos lengva valyti bei paruošti, jie tinka salotoms, mišrainėms, sumuštiniams, troškiniams, apkepams, įdarams bei sriuboms. Pievagrybiai skanūs žali, kepti, virti bei marinuoti. Dėl juose esančių ekstraktų ir aromatinių medžiagų suteikia patiekalams ypatingą skonį bei kvapą.

Pievagrybiuose yra daug vitaminų B ir D, antioksidantų, naudingų baltymų, cukrų, mineralinių druskų, fosforo rūgšties ir kalio. Pievagrybiai mažina estrogeno kiekį organizme, mažindami riziką susirgti krūties vėžiu ir stiprina organizmo imuninę sistemą.

Čili pipirų gimtinė tęsiasi net per abu Amerikos žemynus, ypač pietinę dalį. Šie prieskoniai čia jau žinomi nuo 7500 m.pr.m.e. Jie kultivuoti senovės žmonių nuo Peru pietinės dalies iki šiaurinės Meksikos dalies.
Bet „atrasti“ jie buvo kur kas vėliau, 1492 m. Karibų salose, vykstant Kristupo Kolumbo ekspedicijoms, beieškant „kelio į Indiją“. Taigi ir pavadinimas „čili“, kilęs iš Nahuatl, senosios actekų kalbos, žodžio chile. Jai jau vėliau didelę įtaką turėjo ispanai.
Per antrąją ekspediciją vienas jos dalyvis fizikas Diegas Alvarezas Chanca pargabeno pirmuosius čili pipirus į Ispaniją. Taip šis prieskoninis augalas paplito ne tik po visą Europą, bet pasiekė ir daugumą Azijos šalių. Buvo pamėgtas ir toliau sėkmingai plito visame pasaulyje.
Pagal Skovilio (Scoville) aštrumo skalę čili pipirai skirstomi į kelias kategorijas:
saldūs – tai įvairiausių spalvų paprika, kvapieji arba vadinamieji vyšniniai pipirai; neaštrūs, švelnaus skonio – ortegos pipirai; vidutinio aštrumo – jalapeno, tabasko, rokoto pipirai; aštrūs – kajeno, serano pipirai, taip pat laukiniai čiltepino pipirai, kartais net vadinami visų pipirų protėviais; labai aštrūs – habanero pipirai ir vadinamosios „škotiškos kepuraitės“. Šie pipirai jautresniems gali net sukelti pykinimą, širdies negalavimus, galite kurį laiką nejausti plaštakų.
Paprasta filosofija renkantis čili pipirus – kuo mažesnis pipiras, tuo jis bus aštresnis.
Čili pipirų aktyvusis komponentas - vadinamasis kapsaicinas, kuris ir sukelia burnoje degimo jausmą. Ši medžiaga yra tarp labiausiai tyrinėjamų medicinos, farmacijos ir mitybos srityje. Didelė dalis teiginių dar nėra patvirtinta moksliniais tyrimais. Taigi kapsaicinas: gerina virškinimą, stimuliuodamas skrandžio išskyras; turi provitamino A, vitaminų B, B6, C, E, folio rūgšties, kalio, daug magnio ir geležies; pasižymi vidurių laisvinamuoju poveikiu; palengvina kvėpavimą sergant; gali sumažinti padidėjusį kraujo spaudimą ir cholesterolio kiekį; gali apsaugoti nuo kai kurių vėžio formų.
Čili pipirai gali būti valgomi žali arba kepti. Kadangi juose yra daug kapsaicino, kuris turi antibakterinių savybių, tai maistas su čili ilgiau išlieka šviežias, nesugedęs. Plačiai naudojami čili milteliai, gauti iš sudžiovintų ir sumaltų šių pipirų ankščių.

Pipirmėtė — lūpažiedžių šeimos daugiametis žolinis augalas. Savaime augančios pipirmėtės nepasitaiko. Matyt, ji kilo sukryžminus kitas mėtų rūšis dar prieš mūsų erą.
Daugelį metų naudota kaip maistinis augalas, pipirmėtė tapo svarbia vaistažole. Tačiau auginti ji buvo pradėta tik prieš 250 metų. Yra kelios pipirmėtės veislės, kurių maistinė ir vaistinė vertė priklauso nuo jose esančio eterinio aliejaus. Šio aliejaus svarbiausi dalis yra mentolas. Pipirmėtės lapai ir žiedai kulinarijoje vartojami kaip prieskonis salotoms, sūriams, sriuboms, mėsos, vaisių, daržovių patiekalams. Švieži žalumynai smulkiai supjaustomi, iš džiovintų daromi milteliai. Pipirmėtė suteikia maistui gaivinantį skonį ir malonų kvapą. Žalių ir džiovintų pipirmėčių lapų  dedama į salotas, sriubas, mėsos ir daržovių patiekalus, marinatus, jais aromatizuojami įvairūs gėrimai ir konditerijos gaminiai. Pipirmėtės dedama į miltinius kepinius ir duonos girą. Pipirmėtė neleidžia pienui rūgti. Eterinis aliejus gaminamas distiliuojant vandens garais. Jis vartojamas konditerijos ir likerių degtinės pramonėje ir parfumerijoje, jo dedama į dantų miltelius ir pastas. Juose mentolas ne tik gaivina, bet ir dezinfekuoja.
Lapuose yra cukraus, vitamino C. Antžeminėje dalyje gausu eterinių aliejų, kurių pagrindinė dalį sudaro mentolis.
Pipirmėčių lapų arbata vartojama virškinimui gerinti, atpalaiduoja spazmus, slopina pykinimą, mažina skausmą, pasižymi raminančiu poveikiu. Pipirmėtės naikina bakterijas, jų arbata gali būti naudojama burnos ertmės skalavimams kaip dezinfekuojanti ir dantų skausmą malšinanti priemonė,  taip pat nemaloniam burnos kvapui šalinti.

Pipirnės tėvynė – Egiptas. Į centrinę Europą pateko drauge su Romos legionieriais. Šiuo metu ji auginama visame pasaulyje. Tai augalas, kurį galima auginti ištisus metus.
Maistui vartojami jauni lapai ir sultingi ūgliai. Pradėjusi žydėti pipirnė maistui netinka. Tinka salotoms, sriuboms, padažams pagardinti bei antriesiems patiekalams papuošti.
Nedžiovinamos. Jos stipraus specifinio kvapo ir kartoko, panašaus į ridikėlius, krienus, garstyčias skonio, kurį suteikia glikozidas gliukotrepedinas, turintis jodo ir sieros. Geležies, kalcio turi daugiau negu kitos daržovės. Piprnėse yra vitamino C, karotino, rutino, B grupės vitaminų, proteinų.

Drakono vaisiai priskiriami tam tikrai kaktusų rūšiai ir sutinkami Meksikoje, Centrinėje ar Pietų Amerikoje. Tai saldūs vaisiai sultingu minkštimu. Iš drakono vaisių dažnai gaminamos sultys ar vynas, o medžio gėlės netgi valgomos ar džiovinamos arbatai.
Labai gražus vaisius, po ryškiai oranžine odele baltas minkštimas su daugybe smulkių sėklų. Skonis kaip kivių, tik ne toks saldus. Vieniems buvo panašus į žalios bulvės, kitiems priminė žolę, bet vaisius sultingas ir buvo suvalgytas visas. Sunokes vaisius - didelės ovalios raudonai-violetinės uogos su Atsikišusiais žvyneliais. Skonis - maloniai saldus. Vaisių galima valgyti žalią, galima maišyti su vandeniu, cukrumi ir ledu - būna malonus gaivinantis gėrimas. Sultys dedamos į ledus ir jogurtus. Vaisius turi daug kalcio, geležies, B1, B2 ir C vitamino, tad naudingas sergantiems diabetu.

Pomidoras — bulvinių šeimos vienmetis žolinis augalas stačiu, šakotu 40—120 cm aukščio stiebu, neporomis plunksniškais lapais, pailgais plunksniškai karpytais lapeliais, geltonais žiedais, stambiais, sultingais raudonais arba geltonais vaisiais. Pomidorai kilę iš Pietų Amerikos. Europoje pirmą kartą apie juos sužinota šešioliktame amžiuje. Ilgai jie buvo laikomi nevalgomais, labai nuodingais ir todėl buvo auginami tik kaip dekoratyvinis augalas. Prinokusius vaisius valgyti imta tik prieš du amžius, po to, kai 1811 m. sužinota, kad Italijoje jie valgomi su pipirais, česnakais ir aliejumi. Vaisiuose yra nuo 2,01 iki 6,50% cukrų, azotinių medžiagų, nuo 0,26 iki 1,09% organinių rūgščių (daugiausia citrinos ir obuolių), kalio, fosforo, geležies druskų, karotino (provitamino A), vitaminų C, B1, B2, P, K. Be to, vitamino C pomidorai turi beveik tiek pat, kiek citrinos ir apelsinai.
Pomidorai valgomi švieži, virti, kepti, marinuoti, rauginti. Iš jų daromos salotos, mišrainės, uždarai. Daug jų konservuojama, iš jų gaminamos pomidorų pastos ir sultys, kuriose išlieka visos maistingosios šviežių vaisių savybės. Kadangi pomidorai turi daug vitaminų ir kalio druskų, jie rekomenduojami sutrikus medžiagų apykaitai, sergant širdies ir kraujagyslių ligomis. Pomidorų ląsteliena labai švelni, todėl juos galima valgyti, sergant skrandžio ir žarnyno ligomis.
Yra apie 7500 pomidorų veislių. Veislių yra daug, skiriasi vasių dydis (nuo 5 mm iki 7-9 cm), forma (nuo apvalios iki pailgos formos), vaisių spalva (raudoni, geltoni, oranžiniai, rožiniai, violetiniai, žali, juodi arba balti), biocheminė sudėtis, vaisiaus minkštimas ir derliaus našumas.
Daugiausiai pomidorų išauginama Kinijoje, JAV, Turkijoje, Indijoje, Italijoje.

Vyšniniai arba kokteiliniai pomidorai – maži ir labai saldūs, aromatingi pomidorai. Vyšniniai pomidorai labai skanūs, juos labai mėgsta vaikai. Pomidorai valgomi švieži, juos galima kepti ant iešmelių arba marinuoti. Kokteiliniai pomidorai truputį didesni, dažniausiai parduodami kekėmis. Puikia tinka salotoms, vieno kąsnio užkandėlėms. Yra daugybė šių pomidorų veislių.

Poras – česnakinių šeimos svogūninis augalas, artimas ropinių svogūnų ir česnakų giminaitis. Išauga iki 40 cm aukščio.
Kvapas švelnesnis, negu česnako. 100 g porų tėra 35 kcal. Ląsteliena gerina virškinimą.
Poruose yra vitaminų C, K ir folio rūgšties, mikroelementų kalio, kalcio, magnio, geležies ir mangano. Antibakterinis ir antioksidantinis poveikis atsiranda dėl sieros junginio alicino, jis lemia ir intensyvų poro kvapą bei skonį, kuris, beje, žadina apetitą.
Nuolat valgant porų iš organizmo valomi šlakai ir pasišalina skysčių sankaupos. Senovės Graikijoje porų duodavo apsinuodijus maistu.
Šaltiniai byloja, kad porais buvo maitinami Egipto piramidžių statytojai. Senovės graikai irgi juos augino, pasakojama apie padažą, gamintą iš minkšto sūrio, sutrinto česnako, alyvų aliejaus, porų ir medaus. Graikų dainiai tikėjo, kad nuo porų sėklų gerėja jų balsas. Prisiekusiais porų gerbėjais save laikė Homeras ir romėnų imperatorius Neronas. Į vidurio ir šiaurės Europą porai atkeliavo gerokai vėliau, iš Italijos. Poras puošia netgi Velso herbą.
Esama tokios legendos: apie 640 metus po Kristaus gimimo, svarbiame mūšyje su saksais valai norėdami atskirti savuosius, kepures papuošė porų lapais. Nuo tada porai tapo Velso emblema. Visada buvo puošiamasi minint sėkmingą mūšį.
Žieminiai porai naudojami kaip daržovės, o plonesni vasariniai – kaip prieskonis verdant sultinius ir sriubas. Jais galima keisti ropinius svogūnus.
Porai nelaikomi rafinuota daržove, bet suteikia pikantišką skonį picai ar daržovių pyragui, tinka ir egzotiškiems patiekalams, pavyzdžiui, saldžiarūgščiam padažui. Puikus derinys – porai ir sūris. Skanu ir sveika – mišrainė iš žalių porų, obuolių ir morkų. Gardu ir trintos porų sriubos.

Ankštinės pupelės yra ankštinių šeimos vienmetės arba daugiametės krūminės arba vijoklinės daržovės. Pupelės yra gliaudomosios ir ankštinės, kurios valgomos su ankštimis ir nesubrendusiomis sėklomis. Ankštinių arba cukrinių veislių ankščių sąvarų vidinė pusė neturi pergamentinio sluoksnio ir todėl nesubrendusios pupelės gali būti valgomos su visa ankštimi.
Mityboje vartojamos jaunos 8-10 dienų ankštys. Jos konservuojamos, šaldomos arba naudojamos žalias.
Daugelio veislių tėvynė yra Centrinė ir Pietų Amerika. Meksikoje ir Peru pupelės jau prieš 4000 metų buvo kultivuojamos., būtent iš ten Kristoforas Kolumbas ir atvežė pupeles į Europą. Lietuvoje dvaruose ankštinės pupelės buvo pradėtos auginti XVIII amžiaus pradžioje, tačiau labiausiai paplito XIX amžiuje. Dvaruose būdavo auginamos ir ankštinės pupelės, o valstiečių buityje įsigalėjo gliaudomosios, nes būdavo galima ruošti maisto atsargas žiemai.
Pupelės turi daug baltymų , kuriuose yra nepamainomos amino rūgštys, taip pat mineralinių medžiagų (kalio, magnio, fosforo), mikroelementų (ypač jodo) ir B ir C grupės vitaminų. Populiariausios ankštinės pupelės yra geltonosios vaškinės ir prancūziškos žaliosios, eksportuojamos iš Graikijos, Italijos, Ispanijos, Lenkijos ar Olandijos.

Daugiamečiai, karstelėjusio skonio, varškei, padažams, salotoms, sriuboms paskaninti, šaknys turi jodo.
Gydymas rėžiuku liaudies medicinoje skiriamas nuo silpnumo, vidurių užkietėjimo, kosulio, plaučių bei įvairių medžiagų apykaitos ligų.
 

Rabarbarai Europoje pradėti auginti nuo XVIII a. vidurio. Šie augalai kildinami iš Kinijos, kur nuo seno iš rabarbarų šakniastiebių ir šaknų buvo gaminami vaistai. Vėliau buvo atrasta, kad jie tinkami ir maistui.
Pas mus ši daržovė vartojama ne taip jau ir dažnai, tačiau močiučių daržuose neretai galime išvysti vešlias rabarbarų lysves.
Valgymui tinka rabarbarų lapkočiai, kurie būna 30 – 70 cm ilgio. Rabarbarų lapkočiuose yra gausu vitaminų C ir P, mineralinių medžiagų (kalcio, geležies, magnio, fosforo), organinių rūgščių ir kt. vertingų medžiagų.
Iš rabarbarų lapkočių gaminami kisieliai, kompotai, uogienės (ypač tinka kartu su braškėmis), marmeladai ir įvairūs konditerijos gaminiai. Dėl originalaus skonio labai tinkami kepant įvairius pyragus. Galima valgyti juos šviežius su cukrumi ar medumi.
Kadangi rabarbarai yra rūgštoko skonio, galite juos prieš vartojimą patroškinti. Rabarbarų stiebus supjaustykite smulkiais gabaliukais ir suberkite į puodą. Įpilkite kelis šaukštus vandens ir 1/3 stiklinę cukraus. Atsargiai maišydami virkite 5 min. Taip paruoštus rabarbarus valgykite vienus arba kaip priedą prie kitų patiekalų.

Puikaus pikantiško skonio rambutanai kilę iš Malaizijos. Paplitę ir mėgstami visoje Azijoje.  Jie yra ličių giminaičiai. Į ličius panašūs ir dydžiu. Ragaujant pastebėtas netikėtas sultingumas, ir tai, kad rambutanai panašūs ličius, tik ne tokie aromatiški. Rambutanų pavadinimas kilęs iš malajiečių žodžio, reiškiančio plaukus. Galbūt todėl rambutanai dar vadinami plaukuotais ličiais.
Rambutanų vaisiai yra raudoni su minkštais spygliais. Baltas, skaidrus minkštimas – su nevalgomu kauliuku. Vaisiai yra malonaus rūgštoko skonio.
Prieš vartojant patartina atšaldyti. Valgomas rambutanų žaliasis minkštimas. Jie dedami į jogurtus, ledus, nekeptus vaisių tortus, cukruojami. Gardėsiu laikomi paspraginti rambutanų gabaliukai.
Vaisius turi daug vitamino C, kalcio ir fosforo, puikiai valo organizmą.

Raudonėliai (Oreganas) - kilę iš Pietų Europos ir paplitę visoje Europoje, Kaukaze, Tolimuosiuose Rytuose, Vakarų Sibire, Vidurinėje Azijoje.
Raudonėlį dar vadina oreganu. Tai tipinis italų virtuvės prieskonis, jo deda į picas ir makaronų patiekalus. Jo aromatas malonus, švelnus, šiek tiek primena mairūną ir čiobrelį. Naudojami marinuojant, raugiant grybus ir agurkus. Idealiai tinka pomidorų sriubai, sūriui ir grybams paskaninti. Raudonėliais paskaninami sultiniai, padažai, žuvis, jūros gėrybės, kiauliena, jautiena, laukinių paukščių mėsa, kiaušinių patiekalai. Labai populiarus meksikiečių, italų, ispanų virtuvėse.

Ridikėlis - valgoma šakniavaisinė daržovė, auginama ir vartojama visame pasaulyje. Be maistinės paskirties jie taip pat naudojami alternatyviojoje medicinoje kosuliui, artritui, kai kuriems kepenų ir skrandžio sutrikimams bei įvairioms kitoms ligoms gydyti.
Šiandien mus kiekvieną pavasarį džiuginantys ridikėliai – labai artimi ridikams, tačiau jų istorija gerokai trumpesnė. Spėjama, kad ridikėliai atsirado viduramžiais, kai išradingi selekcininkai išvedinėjo naujas ridikų rūšis.
Ridikėliai turi galybę giminaičių – jų kone 3 tūkstančiai. Ridikėliai gali būti raudoni, raudoni su baltu galiuku, balti, pilki, alyviniai, rudi ar net geltoni. Todėl jie – ne tik puikus pavasarinis skanėstas, bet ir stalo puošmena.
Ridikėlių pavadinimas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio „radix“, reiškiančio „šaknis“. Ridikėlių skonis priklauso nuo jų rūšies: vieni švelnesni, kiti – aštrūs. Tai lemia ridikėliuose esančios medžiagos – gliukozidai. Ridikėliai vertingi kaip vitaminų, mikroelementų bei ląstelienos šaltinis. Juos ypač svarbu valgyti dabar, kai organizmui ypač trūksta vitaminų. Čia gausu vitaminų С, В1, В2, РР. Ridikėliuose esantis karotinas lygina ir gražina odą, kalcis saugo mūsų kaulus, o fluoras – dantis. Sultingi švieži ridikėliai – puiki ėduonies profilaktikos priemonė. Ridikėliuose daug kalio, natrio, geležies, chloro, todėl jie gali pakeisti druską įvairiuose patiekaluose ir jų nereikia papildomai sūdyti.
Ridikėliai gerina apetitą. Juose esantys fermentai padeda organizmui geriau pasisavinti baltyminį maistą, pagreitina medžiagų apykaitą.
Ridikėliai – vertinga ankstyvoji daržovė, vartojama salotoms gaminti ir kaip prieskonis. Ridikėliai valgomi tik žali.

Šakniavaisinė daržovė, truputį kartoku, traškiu baltu minkštimu. Ridikėlio šakniavaisis būna įvairaus didumo, formos ir spalvos - nuo mažo, apvalaus ir raudono ligi pailgo, plono ir balto. Ridikėlis valgomas žalias su pavilgu, jo pjaustoma į salotas arba patiekiamas garnyrui. Be to, galite jį virti ar šutinti.
Daikonas - tai stambus baltasis ridikas, svarbi japoniškosios ir kiniškosios virtuvės sudedamoji dalis. Ridikėliai Kinijoje auginti jau prieš 3000 metų. Juos mėgo ir antikos laikų žmonės. Šviežių ridikėlių galima pirkti apskritus metus, o daikono siūloma ir marinuoto.
Baltieji ridikai skoniu yra švelnesni nei kiti ridikai ar ridikėliai.
Dar senovės Graikijos mokslininkas Dioskoridas pažymėjo, kad ridikai padeda virškinti, o Galenas siūlė jais gerinti apetitą. Ridikų minkštime esantis eterinis aliejus skatina skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, žarnyno peristaltiką, padeda šalinti cholesterolį. Juos pravartu vartoti sergant tulžies pūslės uždegimu, akmenlige. Ridikuose esančios kalio druskos padeda šalinti iš organizmo vandenį ir valgomąją druską, todėl ridikai naudojami inkstų, širdies ir kraujagyslių sutrikimams gydyti.

Rozmarino pavadinimas kilęs iš graikų kalbos - "rosmarinus" reiškia "jūros rasa". Manoma, jog šis prieskoninis augalas kilęs iš Viduržemio jūros regiono, todėl plačiai naudojamas šio regiono virtuvėje.
Rozmarino šakelės sudarytos iš daugybės mažų pailgų lapelių, panašių į spygliukus. Tarp lapelių žydi šviesiai violetinės spalvos žiedeliai.
Rozmarinai turi daug geležies, kalcio ir vitamino B. Senovėje rozmarinų nuoviru gydydavo podagrą, reumatą, juo įtrindavo skaudančius sąnarius. Taip pat manoma, jog rozmarinai stiprina įmunitetą ir gerina atmintį.
Rozmarinų skonis bei aromatas yra kiek aštrokas, primenantis pušų kvapą. Rozmarinai vertinami visame pasaulyje ne tik kulinarijos profesionalų ir mėgėjų, bet ir medikų bei kosmetikos specialistų.
Šviežias kartokas rozmarinų skonis ypač tinka avienai, virtai vištienai, daržovėms ir žuviai. Rozmarinais galima pabarstyti ir užkeptas bulves, kiaulienos kepsnį, faršo vyniotinį arba truputį įdėti į sriubą. Kadangi ši žolelė turi cheminių junginių, padedančių maistą ilgiau išlaikyti šviežią, naudojama ir marinatams.
 

Nuo neatmenamų laikų laukinė rukola augo kaip piktžolė visoje Europos teritorijoje iki pat Tolimųjų Rytų. Senovės Romos laikais ši daržovė buvo viena populiariausių prieskonių, ją naudojo rauginant kitas daržoves.
Turtuoliai daržovės lapų sultis vartojo kaip organizmą tonizuojančią priemonę, moterys trindavo rukolos lapus ir gamindavosi iš jų kremus bei kaukes veidui, plaukams, dėjo ant viso kūno tikėdamos, kad rukolos lapai skaistina odą.
Šiandiena rukolos salotos auginamos pietų Europos valstybėse bei visoje europinėje Azijos dalyje. Visos žinomos šio kryžmažiedžių šeimos augalo rūšys valgomos. Italės įsitikinusios, jog tai jaunystės ir grožio šaltinis, o japonai tvirtina, jog rukolos salotose esančios medžiagos - organizmo ilgaamžiškumo priežastis.
Dabar Vakarų Europoje rukola tapo bene madingiausia salotine daržove – be jos lapų neapsieina nė vieno didesnio bei populiaresnio restorano virėjas, gaminantis grietinėlės padažus spagečiams. Rukolos lapus troškina kartu su špinatais ir patiekia juos kaip garnyrą šalia mėsos ar žuvies, ja gardina kitas salotas, kad šios įgautų naują ir nepakartojamą skonį.
Lapuose gausu rauginių medžiagų, vitamino C, karotino, glikozidų, o sėklos turi net iki 36 proc. riebaus aliejaus, 2,36 proc. garstyčių bei iki 1,5 proc. glikozidų tipo sinigrinų.
Daržovė, dažniausiai naudojama kaip prieskonis, tačiau jauni rukolos salotų lapai bei stiebai puikiai tinka salotoms, sriuboms, košėms bei padažams. Rukola puikiai dera su įvairiomis lapinėmis bei kitomis daržovėmis, tinka jas troškinant.
Prieš gaminant salotas ar verdant padažus, rekomenduojama rukolos lapus bei stiebus 3-5 minutėms pamerkti į tik užvirintą vandenį.

Salieras – priklauso salierinių šeimos augalams. Augalas iki 100 cm aukščio, stipriai kvepiantis, su mėsinga šaknimi. Stiebas stačias, storas, su ryškiomis briaunomis ir vagomis. Salieras auginamas kaip daržovinis, prieskoninis ir vaistinis augalas. Maistui naudojami lapai, lapkočiai ir šaknys. 
Jau senovės graikų gydytojai gana plačiai buvo aprašę gydomąsias salierų savybes. Garsusis gydytojas Hipokratas teigė, kad salierai yra ne tik daržovė, bet ir vaistas. Viduramžiais jiems buvo priskiriamos ir mistiškos, ir gydomosios galios, olandų ginekologas Van de Velde savo knygoje aprašė juos kaip efektingą afrodiziaką. Lietuvoje salierai plačiau pradėti auginti ir vartoti tik XX a. pabaigoje.
Dėl maistinių savybių ir skonio salierai priskiriami prie vertingiausių prieskoninių kultūrų.
Šiuolaikinė medicina tvirtina, kad salierų sultys didina tonusą, gerina apetitą, turi antioksidacinių, šlapimą varančių ir vidurius laisvinančių savybių. Šiame augale taip pat gausu vitamino C, B grupės vitaminų, daug organinio kalio, kalcio ir fosforo, kurie sustiprina organizmą fizinio krūvio metu.
Su šviežiais salierų lapkočiais ir gumbais galima paruošti įvairiausių egzotiškų salotų. Puikiai dera su morkomis, obuoliais, bananais, citrusiniais vaisiais, pomidorais, graikiniais riešutais, migdolais. Bulvėms ir jų košei salierai suteikia pikantiškesnį skonį.
Ruošiami kaip ir kitos daržovės: kepami keptuvėje, ant grotelių, troškinami, verdami garuose.

Salotų veislė “Lollo Biondo”, kaip ir  “Lollo Rosso”,  išvesta Italijoje. Panašaus skonio kaip “Lollo Rosso”.
Tai žalios spalvos salotos garbanotais lapų kraštais. Šių salotų lapai kartoki, tačiau labai puošnūs, tinkami iškloti salotines ar užkandžių lėkštes.
Labai tinka valgyti šviežias derinant su lengvais aliejiniais padažais, kaip pirmąjį patiekalą.
100 g šių salotų turi 12 kcal. Salotose “Lollo Biondo” gausu vitaminų A, E, C bei mineralinių medžiagų: magnio, kalcio, fosforo, geležies.

Salotų veislė “Lollo Rosso” išvesta Italijoje ir jas dėl nuostabaus grožio bei švelnaus skonio jau spėjo pamėgti visa Europa. Tai garbanotos, rausvos spalvos salotos žaliomis gyslomis. Salotose “Lollo Rosso” gausu vitamino A, kuris grąžina odą.
Labai tinka valgyti šviežias, derinant su lengvais aliejiniais padažais, kaip pirmąjį patiekalą. Taip pat jomis galima dekoruoti karštus bei šaltus patiekalus. Dera prie mėsos ir žuvies patiekalų. Yra švelnaus vos karstelėjusio skonio. Labai tinka salotoms su virtu kiaušiniu, krevetėmis ir kaparėliais.

Išvertus iš prancūzų kalbos frisse reiškia „garbanotas“.
Garbanotąsias salotas galima atpažinti iš smulkiai dantytų lapų. Savo dydžiu jos labai panašios į gūžines salotas. Lapai iš išorės žalsvi, o vidaus pusėje gali kisti nuo geltonos iki balsvos spalvos. Jų skonis kiek aštrokas, pikantiškas.
Šios salotos nėra kaloringos, tačiau turtingos vitaminų A, B, C ir E. Salotos, anot mitybos specialistų, ypač naudinga daržovė: gerina virškinimą ir medžiagų apykaitą, padeda organizmui pasisavinti naudingas mitybines medžiagas bei reguliuoja skysčių balansą. Tai ypač puikus maistas turintiems antsvorio problemų, nes yra lengvas ir nekaloringas.
Šios salotos kuo puikiausiai dera prie kitų žaliųjų salotų. Taip pat tinka maišyti su nevirtomis daržovėmis, obuoliais, vynuogėmis, sūriu, prie žuvies patiekalų. Patartina salotas smulkinti ne peiliu, o rankomis – taip išliks daugiau vitaminų.

“Iceberg” salotos mūsų krašte – vienos populiariausių. Jos užkariavo visą Europą vos tik buvo išveistos, o dėl savo puikių skoninių savybių jos mėgstamos ir šiandien. „Ledkalnio“ salotos labai traškios, sultingos ir gaivaus, lengvo skonio. Pastaruoju metu daugelis prabangiais save laikančių restoranų šių salotų vengia dėl jų paprastumo – esą vis tiek jomis nieko nenustebinsi.
Mėgstantiems šias salotas, siūlome derinti jas su įvairiais sūriais (ypač tinka feta, brinza ir ožkos pieno sūris), alyvuogėmis, kaparėliais, vištiena ar jūros gėrybėmis.

Lapinės salotos labiausiai vertinamos dėl greito augimo ir maistinių savybių.
 Lietuvoje šios salotas pradėtos auginti neseniai, jų sėjama nedaug. Tai greitai auganti, maistingesnė už kitų rūšių lapines salotas žalumyninė daržovė. Salotinės sultenės (Valerianella locusta) primena gūžines salotas. Sodriai žali, glotnūs, kiek storesni nei gūžinių salotų lapai sultingi, riešutų prieskonio. Lapeliai 15 cm ilgio, sudaro 30 cm skersmens skroteles, kartais net gula vienas ant kito.
Sultenės maistingesnės už kitas salotas. Vitamino C lapuose esti daugiau nei gūžinėse salotose. Lapuose taip pat yra vitaminų B1, B2, K, P, E, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, geležies), eterinių aliejų. Šias salotas pravartu valgyti sergant diabetu, mažakraujyste, turint virškinimo ar medžiagų apykaitos sutrikimų. Salotos žadina apetitą, skatina maisto medžiagų įsisavinimą, turi mažai kalorijų. Lapuose esanti citrinos rūgštis ir nedidelis karčiųjų medžiagų kiekis veikia gaivinamai, malšina troškulį.
Ruošiamos įvairios salotos. Gurmanai vertina salotinių sultenių lapų ir įvairių riešutų derinį, žalumynus pagardina įvairiais padažais. Ypač tinka bruknių padažas.

Lapai primena ąžuolo lapus, gražios rudeniškai raudonos spalvos.  Priklauso sviestinių salotų tipui. Išvestos 1880 metais.
Puikiai tinka garnyrui, kaip ir salotoms su įvairiais užpilais: alyvuogių aliejumi, citrinų sultimis, medumi, česnaku. Tinka salotoms su žuvimi, mėsa, vištiena, kepenėlėmis.
Turtingos vitaminais A, B, C, D, E ir mineralais.

Salotų veislę “Poly” dėl švelnaus skonio jau spėjo pamėgti visa Europa.
Labai tinka valgyti šviežias derinant su lengvais aliejiniais padažais, kaip pirmąjį patiekalą. Dera prie mėsos ir žuvies patiekalų. Yra švelnaus vos karstelėjusio skonio. Labai tinka salotoms su virtu kiaušiniu, krevetėmis ir kaparėliais ar kitomis daržovėmis.
Šios salotos turtingos vitaminais A, B, C, D, E ir mineralais.

Dar viena salotų veislė iš Italijos – Radishio Rosso.
Gražios rausvos spalvos kiek panaši į raudongūžį kopūstą salota išsiskiria storais mėsingais lapais ir yra gimininga cikorinėms salotoms – nenuostabu, kad yra kiek kartoko skonio. Dažniausiai plėšyti šios salotos lapeliai maišomi su kitų, kur kas švelnesnių rūšių salotomis, o virtuvėje vertinami ne dėl skoninių savybių, o dėl to, kad puikiai tinka patiekalams puošti. Italijoje populiarus patiekalas – „Radicchio alla Griglia“. Tai ant karštos atviros liepsnos apskrudinti karstelėję raudonosios cikorijos lapai.
Jos giminingos cikorinėms salotoms, todėl kai kur vadinamos raudonosiomis cikorinėmis salotomis. Tai rausvai violetinės spalvos salotos baltomis gyslomis, išvaizda bei skoniu panašios į raudongūžius kopūstus. Šių salotų skonis kiek kartokas, tačiau gaivus.
Kartumą šioms salotoms suteikia intibinas, kuris palankiai veikia kraujagyslių sistemą. Anot mitybos specialistų, tai ypač naudinga daržovė: gerina virškinimą, medžiagų apykaitą, padeda organizmui pasisavinti naudingas maistines medžiagas, reguliuoja skysčių balansą. Tai ypač puikus maistas turintiems antsvorio, nes yra lengvas ir nekaloringas – 100 g šių salotų yra 23 kcal. Radishio Rosso salotose gausu B grupės vitaminų, vitamino C bei mineralinių medžiagų: kalcio, fosforo.

Šios salotos traškios, storais mėsingais lapais. Skonis panašus kaip ir sviestinių, beveik neutralus, todėl puikiai dera su ryškesnio skonio produktais, pavyzdžiui, ančiuviais, aštria jautiena, egzotiniais vaisiais. Kadangi jų lapai tvirti ir su stora baltąją dalimi, todėl dažniausiai gaminant ne plėšomos, o pjaustomos.

Raudonasis serbentas, kaip ir baltasis serbentas — uolaskėlinių šeimos krūmas.
Raudonasis serbentas pirmą kartą literatūroje paminėtas XIV a. Kaip ir juodasis serbentas, iš pradžių jis buvo laikomas tik gydomuoju augalu, o kaip maistinis augalas pradėtas auginti gerokai vėliau. Dabar išvesta daug raudonojo serbento veislių, jis auginamas visame pasaulyje.
Raudonojo serbento uogose yra nuo 4 iki 11% ir daugiau cukraus, iki 3,8% organinių rūgščių, mineralinių druskų, pektininių ir rauginių medžiagų, vitaminų C ir P. Uogos valgomos šviežios, iš jų gaminamos sultys, kompotai, uogienė, tyrė, želė, marmeladas, vynai, jos vartojamos konditerijos pramonėje. Uogos tinka dietinei mitybai ir vaikams.
Serbentų sultys gerai malšina troškulį. Uogos ir sultys gerai žadina apetitą. Jos aktyvina žarnyno peristaltiką ir gali būti vartojamos nuo ilgalaikių vidurių užkietėjimų. Sultys sukelia prakaitavimą, todėl vartojamos peršalus. Pagal cheminę sudėtį raudonojo serbento uogos panašios į baltojo serbento uogas, tačiau vitaminų pastarosios turi mažiau. Pavyzdžiui, kad būtų patenkintas organizmo paros poreikis vitaminui C, suaugusiam žmogui pakanka suvalgyti tik 150 g raudonųjų serbentų, o baltųjų reikia 6—7 kartus daugiau.

Slyva — erškėtinių šeimos iki 8—12 m aukščio medis. Nelygu kokia veislė, vaisiai būna įvairios formos, spalvos, dydžio, skonio ir kvapo. Dabar pasaulyje yra apie 2000 slyvų veislių. Slyvos pirmiausia atsirado Kaukaze, iš kur dar senaisiais laikais pateko į Vidurinę Aziją ir Viduržemio jūros kraštus. 
Slyvų maistinę vertę nusako jų cheminė sudėtis, bet įvairių medžiagų kiekis vaisiuose priklauso nuo veislės ir auginimo sąlygų. Slyvose yra nuo 9,4 iki 16,28% cukraus (fruktozės, gliukozės ir sacharozės), pektino (iki 2%), organinių rūgščių, azotinių ir dažinių medžiagų, mineralinių druskų (kalio ir kt.), karotino, vitamino C ir šiek tiek vitamino B1. Slyvos vartojamos šviežios ir perdirbtos. Iš jų daromi kompotai, uogienės, tyrė, užpilai, konditerijos gaminiai. Konservuoti vaisiai nepraranda skonio ir maistingumo. Slyvos naudingos visiems ir ypač tiems, kurių žarnyno peristaltika nelabai aktyvi.  Kuo ilgiau šie kaulavaisiai noksta ant medžio, tuo daugiau juose susikaupia vitaminų. Negalima teigti, kad kurio nors vitamino slyvose daugiau nei kituose vaisiuose, bet visus juos kartu paėmus slyvos, ko gero, sumuštų bet kokį rekordą. Jose yra ne tik vitamino B12 ir biotino, bet ir visų kitų B grupės vitaminų. Kiekviena slyva - tikra B grupės vitaminų “tabletė” iš skaniosios gamtos vaistinės. Įdomiausia štai kas: B grupės vitaminai pavieniui mažai veiksmingi; kai jie susiburia draugėn, jų aktyvumas padidėja šimtus kartų. Slyvos - geriausi angliavandenių apykaitos stimuliatoriai; jos stiprina nervų sistemą, gerina protinę veiklą, didina darbingumą bei atsparumą stresui. Šie skanūs kaulavaisiai stiprina širdį ir imuninę sistemą, slopina nervingumą, nerimą, padeda sutelkti dėmesį.

Svogūnas – česnakinių šeimos augalas, prieskoninė daržovė. Turi mėsingą požeminę dalį (svogūną) ir antžeminę dalį - laiškus.Svogūnas apvalus arba iš galų suplotas, padengtas geltonu, geltonai rusvu arba rausvu lukštu. Lapai tuščiaviduriai, užauga iki 30-40 cm.
Spėjama, kad daržovė yra kilusi iš Indijos ir pamažu paplito po kitas šalis. Lietuvoje svogūnai plačiai auginami daržuose ir soduose. Dabar parduotuvėse yra įvairių rūšių svogūnų: baltųjų, raudonųjų, saldžiųjų ir paprastų svogūnų įvairiausiam skoniui.
Savo savybėmis jie nesiskiria, šiek tiek skiriasi skoniu: vieni labai aštrūs, kiti švelnesnio skonio, ne tokie aitrūs.
Svogūnas - yra savotiško skonio, turi nepaprastų biologinių savybių. Svogūnuose yra 0,01-0,05% eterinio aliejaus, kurio pagrindinę dalį sudaro sulfidai, suteikiantys aštrų kvapą bei skonį ir dirginantys akių ir viršutinių kvėpavimo takų gleivinę. Svogūnai turi cukraus, ląstelienos, kalcio, fosforo druskų, organinių rūgščių, flavonoidų, saponinų ir glikozidų. Svogūno vitaminų kompleksą sudaro vitaminai C (iki 33 mg %), B1 (iki 60 mg %), B2 ir provitaminas A.
Svogūnai valgomi žali, virti, kepti, troškinti, marinuoti ir džiovinti. Jie suteikia maistui tam tikrą prieskonį, vitaminizuota jį. Jie dažnai vartojami kulinarijoje, ruošiant įvairius mėsos, žuvies ir daržovių patiekalus.
Jau seniausiose medicinos knygose gausu žinių apie svogūnų gydomąsias savybes. Švieži svogūnai didina virškinamųjų sulčių skyrimąsi, gerina apetitą ir virškinimą, maistingųjų medžiagų pasisavinimą. Todėl jais užkandžiaujama prieš valgį, jų dedama į įvairius užkandžius ir antruosius patiekalus. Atlikti tyrimai patvirtinta, kad svogūnai efektyviai mažina kraujyje cholesterino kiekį ir stabdo aterosklerozės vystymąsi. Šviežias svogūnas gerina liaukų sekreciją, varo šlapimą, gydo slogą, kosulį, valgomas profilaktiškai nuo gripo.

Svogūnų laiškai kaip ir česnakas yra svogūninis augalas. Prekiaujama vietiniais arba kitose Europos šalyse augintais svogūnų laiškais. Svogūnų laiškų skonis artimas svogūno, česnako skoniui. Svogūnų laiškai tinka daugybei patiekalų - salotoms, kaiušinių patiekalams, jų beriama į varškę, sriubas, ant virtų bulvių.

Pavadinimas šalavijas kilo iš lotyniško žodžio "salus“ ir šis augalas buvo naudojamas gydymo tikslams, nes turi įvairių gydomųjų savybių. Šalavijas yra visžalis daugiametis augalas, žydintis vasaros pradžioje ir auga smėlingoje sausoje dirvoje. Šalavijas išauga iki 0,5 m aukščio. Šis augalas turi raukšlėtus lapus ir žydi baltais arba raudonais žiedais. Šis prieskoninis augalas naudojamas įvairiuose itališkuose patiekaluose.
Šalavijas dažnai vartojamas tradicinėje italų virtuvėje. Juo apibarstoma paukštiena, veršiena, triušiena, žuvies ir makaronų patiekalai, padažai. Šalavijas naudojamas tiek šviežias, tiek ir džiovintas.
Medicinos srityje šalavijas yra gana plačiai naudojamas. Juo gydomi įvairūs negalavimai, stabdomas kraujavimas iš žaizdų, mažinami astminiai priepuoliai, sumažinamas menstruacinis kraujavimas bei padidinamas pieno kiekis maitinančioms motinoms. Šalavijo losjonai tinka žaizdelėms ir kitiems odos susirgimams gydyti. Plaunant šalavijų nuoviru plaukus, pašalinamos pleiskanos, suminkštinami plaukai.

Šilauogė – jaunystės uoga, mėgstama visame pasaulyje. Šilauogėse ypatingai gausu bioaktyvių junginių. Jokios kitos uogos neprilygsta jose esančiam antocianino kiekiui.
Antocianinai – tai vienas iš labai sudėtingų bioaktyvių junginių, kurie užtikrina natūralią gynybą prieš neigiamą aplinkos poveikį organizmui ir ligas.
Šilauogės pasižymi šiomis sveikatą stiprinančiomis savybėmis: stiprina imuninę sistemą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, mažina riziką susirgti diabetu, gerina medžiagų apykaitą, saugo nuo žalingo saulės poveikio, gerina regėjimą.
Šilauogės tinkamos valgyti su pienu, grietinėle arba ledais. Jas galima šaldyti šviežias ir konservuoti, pvz., gaminant sultis, vyną, likerį ir uogienę, naudoti kaip aromatinį priedą tortams ir pyragams. Jos ne tik labai gražios ir skanios uogos, bet ir sveikos.

Šparagai arba smydrai – daugiametis arba vienmetis žolinis augalas.
Šparagai daugiausia auginami Peru, Kinijoje, Australijoje, Graikijoje,  Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje, Olandijoje ir Prancūzijoje.
Šparagai yra valgomi pavasariniai ūgliai. Priklausomai nuo to, kaip yra auginami, jie yra balti, žali ir violetiniai. Dauguma Vakarų Europos restoranų pavasarinį valgiaraštį atnaujina patiekalais iš šparagų – tai pirmoji pavasarį užderanti daržovė.
Šparagai - viena iš seniausių daržovių. Žinoma, jog jau senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai augino šį augalą vaistams, maistui ir dekoravimui. Iš šiltųjų kraštų šis augalas, matyt, buvo atkeliavęs ir į Lietuvos dvarus, tačiau kaip daržovė nebuvo įvertintas, tad ilgą laiką buvo labiau žinomas kaip darželių gėlė smydras.
O Vakarų Europoje virtuvėse šparagas karaliauja. Pavasarį čia skelbiamos šparagų (smidrų) savaitės. Šparagų patiekalai ruošiami laikantis taisyklės, kad būtų paprasta, nes jų skonis toks puikus, jog nereikalingi jokie ypatingi priedai.
Daug priežiūros nereikalaujantį ir galintį pakelti net 30 laipsnių šalčius augalą garsiną jo maistinė vertė: lengvai įsisavinamų baltymų, angliavandenių, vitaminų B1, B2, B6, mineralinių druskų ir mikroelementų gausa, diuretinis poveikis. Afrodiziakiškieji šparagai žinomi ir liaudies medicinoje. Jais gydomas reumatas, inkstų ar širdies ligos, alinamas nuovargis.

Špinatas – burnotinių šeimos augalų gentis, kurioje dažnai auginama vienametė daržovė – daržinis špinatas. Augalas 25-45 cm aukščio. Stiebas stačias, plikas, paprastas arba šakotas. Žydi birželio – rugsėjo mėn.
Špinatų tėvynė – Senovės Persija, iš ten jie buvo įvežti į Kiniją. Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje auga kelios laukinių špinatų rūšys, panašios į kultūrinį špinatą, todėl yra nuomonių, kad jie gali būti kilę iš Kaukazo. Senovėje apie špinatus europiečiai nežinojo. Viduramžiais špinatų į Ispaniją atvežė arabai, kurie špinatus vadino „daržovių karaliais“. Europoje špinatai paplito Renesanso laikotarpiu. Juos labai mėgo vienuoliai ir pirmieji pradėjo auginti vienuolynų ūkiuose. To laikotarpio kulinarai špinatų sultimis dažydavo ledus, įvairius kremus bei padažus. Lietuvoje jie žinomi nuo XVIII a. vidurio.
Iš špinatų lapų gaminamos vitaminingos salotos, verdamos sriubos, daromos tyrės, apkepai, garnyrai ir kiti patiekalai. Labai tinka vaikų ir dietinei mitybai, ypač avitaminozių profilaktikai ir ligoniams, sergantiems piktybine mažakraujyste bei tuberkulioze. Nepatartina vartoti sergant inkstų ligomis ir padagra bei vyresnio amžiaus žmonėms.
Lietuvoje jie žinomi nuo XVIII a. vidurio.
Špinatų paruošimas - paprastas ir lengvas. Šią lapinę daržovę galima valgyti ir žalią, ir apdorotą. Jie puikiai dera prie įvairiausių patiekalų. Žaliais špinatais galima gardinti salotas, sumuštinius, sriubas, patiekti prie mėsos, žuvies ar su kitomis daržovėmis.
Špinatai ne tik skanūs, bet ir labai naudingi. Juose mažai kalorijų, labai daug geležies ir kitų svarbių medžiagų.
Špinatuose yra lengvai virškinamų baltymų, gausų vitaminų (C, B1, B2, P, K, E, D2), folio rūgšties ir karotino. Be to, juose yra daug jodo, mineralinių druskų (geležies, fosforo, magnio, kalio, natrio, kalcio).

Trešnė - slyvinių pošeimio, slyvų genties vaismedis. Medžio aukštis 15-32 m. Lapai 7-14 cm ilgio, šviesesni nei vyšnios. Ant lapkočio yra nedideli raudoni iškilimai. Gausiai žydi pavasarį. Vaisiai 1-2 cm skersmens, šviesesni ir minkštesni negu vyšnios.
Trešnių gimtinė – Mažoji Azija. Iš ten jos atkeliavo į Romą. Atvežė jas Lukulas net 70 metais prieš mūsų erą po pergalingo karo su Mitridatu. Šiaip su trešnės pavadinimu yra nemažai painiavos. Prasidėjo labai seniai. Graikų botanikas Teofrastas dar iki Kristaus gimimo ir vyšnias, ir trešnes pavadino vienu vardu – „cerasus“. Iš tiesų trešnės yra vyšnių prosenelės. (Šio pavadinimo atgarsius girdime trešnių pavadinime skirtingomis kalbomis.) Ir dar ilgai jos buvo laikomos vienu augalu.
Uogos, kurias vadiname trešnėmis, angliškai kalbančiose šalyse vadinamos „cherry“, nors mes tą žodį verčiame kaip vyšnią. Tikrąsias vyšnias (mūsų supratimu) vadina „sour cherry“ – rūgščiomis vyšniomis. Ir vartojimas yra skirtingas. Kadangi vyšnias ne skina, o krato, jos tinka tik perdirbti – jos šaldomos, konservuojamos ir nevartojamos šviežios. O trešnes renka rankomis, todėl jos dažniausiai skirtos vartoti šviežios.
Sudėtyje yra beveik pusė Mendelejevo periodinės lentelės elementų, tikras makroelementų lobynas: kalis, magnis, kalcis, fosforas, geležis. Taip pat gausu mikroelementų: jodo, chromo, nikelio, cinko, vario, provitamino A ir C, P, B grupės vitaminų, pektinų ir vaisių rūgščių.
Trešnėse rasime daugybę veiksmingų medžiagų, skatinančių medžiagų apykaitą, teigiamai veikiančių sąnarius, taip pat turinčių stimuliuojamąjį, tonizuojamąjį ir stiprinamąjį poveikį. Sezono metu kasdien suvalgę po stiklinę tamsiai raudonos spalvos trešnių sustiprinsime kraujagysles. Trešnės padės numesti svorio, jas valgydami sumažinsime blogojo cholesterolio kiekį ir kraujo krešėjimą kovojant su trombų susidarymu. Naudingų medžiagų yra net trešnių koteliuose. Ši uoga – puiki kosmetologų pagalbininkė, trešnių kaukės teigiamai veikia riebią odą, ją skaistina, sutraukia poras.

Specifinės Vakarų Afrikos daržovė. Šio augalo lapai ir stiebai naudojami ruošiant sriubas, salotas ir pan. Daugelyje Afrikos šalių veronijos valgomos kaip špinatai. Šaknys ir šakelės valgomos kaip užkandžiai. Manoma, jog šis vaistinis augalas turi tonizuojančių, antinavikinių ir antibakterinių savybių.

Vyšnia – erškėtinių šeimos slyvinių pošeimio augalų pogentė. Vieni sistematikai vyšnias atskiria kaip atskirą gentį, kiti jungia į slyvų (Prunus) gentį. Lotyniškas pavadinimas cerasus kilęs nuo Mažojoje Azijoje esančio Kerasunt miesto. Manoma, kad būtent iš šio miesto vyšnia buvo atgabenta į Romą. Didesnė vyšnių dalis auga Rytų Azijoje.
Nors jos ne tokios saldžios kaip trešnės, tačiau vitaminų bei mineralinių medžiagų naudingų sveikatai, turi nemažai. Vyšniose yra vitamino C, A, bioflavainoidų, kurie padeda pasisavinti vitaminą C, cukraus, pektinų, mangano. Šiose uogose daugiau nei trešnėse vaisių rūgščių, tačiau mažiau jodo, kalcio bei geležies. Išgyvenantiems dėl kelių papildomų kilogramų rekomenduojama bent po saujelę per dieną suvalgyti vyšnių. Šios uogos pasižymi nedideliu kalorijų kiekiu: 100 gramų uogų yra 61 kcal, turi mažai riebalų ir daug vandens. Dėl šių savybių padidėja energijos kiekis ir medžiagų apykaita. Jose didelis kalio ir mažas natrio kiekis. Vyšnios padeda kontroliuoti vandens sulaikymą organizme. Vyšnios pasižymi gydomosiomis savybėmis – jos prieuždegimiškai veikia, o taip pat užkerta kelią arterijų uždegimui, t.y. apsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų.
Iš vyšnių galima spausti sultis, virti kompotus, džemus, uogienes, gaminti vyną, antpilus, likerius. Perdirbtos uogos išlaiko gydomąsias savybes.

Vynuogė – mėsinga vynmedinių  šeimos vynmedžių uoga. Uogos auga sudėtinėse kekėse (iki 300 uogų kekėje), uogos gali būti juodos, mėlynos, auksinės, žalios, purpurinės, raudonos, rausvos, rudos, baltos spalvos.
Uogos valgomos šviežios arba iš jų daro razinas, uogienes, drebučius, spaudžia sultis, vynuogių sėklų aliejų, daro vyną.
Apie gydomąsias šių uogų savybes žinoma jau seniai. Net Biblijoje rašoma, kad pirmasis augalas, pasodintas ant Ararato kalno šlaitų iš karto po didžiojo Tvano, buvo būtent vynuogė.
Senovės graikai ir romėnai, gyvenę dar prieš mūsų erą, vynuoges irgi naudojo kaip vaistą: jėgoms susigrąžinti, medžiagų apykaitai pagerinti. Anuomet vynuogių uogomis gydyta angina, burnos ertmės opos, kosulys su krauju. Jau tada buvo žinoma, kad vynuogės ir jų sultys – puiki šlapimą varančioji (vynuogėse yra iki 70–80 procentų vandens, o jame – ištirpusio cukraus, rūgščių, vitaminų ir druskų) ir vidurius laisvinanti priemonė (dėl uogose esančios gliukozės), be kita ko, dar ir padedanti atsikosėti (vynuogėse esančios rūgštys lengvai sudirgina kvėpavimo takus, padeda lengviau išsiskirti gleivėms) bei stiprinanti organizmą.
Ir dabar dar medikai tam tikrų rūšių rūgščiąsias vynuoges rekomenduoja kvėpavimo takų katarams gydyti, muskatines – gerklės uždegimui palengvinti.
 Vynuogės – išties unikalios uogos. Jose gausu mikroelementų ir lengvai pasisavinamų mineralinių druskų: cinko, kalcio, geležies, vario, mangano, magnio.